Ganoderma lucidum

Aprašymas

Blizgantysis Ganoderma lucidum yra lengvai atpažįstamas iš blizgančio, lyg lakuoto kepurėlės paviršiaus, kuris yra 8-25 cm skersmens ir inksto formos arba pusapvalis. Jaunų vaisiakūnių spalva citrinos geltonumo, vėliau rausva ir purpurinė-ruda, su šviesiu, banguotu kraštu. Jis dažnai turi šoninį arba ekscentrinį, gumbuotą kotą. Apatinėje pusėje yra smulkios poros, kurios palietus tampa rudos.

Auga ant lapuočių medžių, daugiausia negyvų, šaknų, kelmų ir kamienų pagrindo miškuose, parkuose ir soduose. Švieži vaisiakūniai pasirodo vasarą ir rudenį, senesni išlieka ištisus metus. Lenkijoje jis retas.

Jam taikoma dalinė apsauga, todėl rinkti gamtoje ribojama; leidžiami tik kultivuoti vaisiakūniai arba iš už Lenkijos ribų. Rūšis nevalgoma: minkštimas kietas kaip medis. Kadangi jis dažnai painiojamas su kitomis Ganoderma rūšimis, atpažinimas neturėtų būti pagrįstas vienu požymiu.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 8-25 cm (kai kuriuose aprašymuose nurodoma iki 35 cm), plokščias, pusapvalis arba inksto formos. Iš pradžių citrinos geltonumo, su amžiumi geltonai raudonas, vėliau purpurinis, purpurinis-rudas, galiausiai rausvai juosvas. Paviršius nelygus, paprastai vagotas; kraštas siauras, banguotas, baltas arba šiaudų geltonumo. Pats būdingiausias požymis yra blizgantis, lyg lakuotas paviršius.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai paprastai vieno sluoksnio (rečiau dviejų arba trijų), 2-20 (30) mm ilgio. Poros smulkios, apvalios, 4-5 milimetre, iš pradžių balsvos, vėliau kreminės, su amžiumi rudos; palietus jos tampa rudos.

Kotas

Ekscentrinis arba šoninis, netaisyklingai cilindriškas, apaugęs gumburais, iki 15 cm ilgio ir 2 cm storio, kepurėlės spalvos ir taip pat blizgantis. Yra formų be koto (prisitvirtinusių šonu) arba su rudimentiniu kotu. Kartais atrodo, kad auga iš žemės, bet yra prisitvirtinęs prie šaknų.

Minkštimas

Kempinėja arba kamštinėja (aprašymai skiriasi), balta, ochros spalvos tiesiai virš vamzdelių, neaiškiai dryžuota, be specifinio skonio ar kvapo; išdžiūvusiame vaisiakūnyje kieta kaip uola. Arbata iš šios sklendės yra kartaus skonio.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudo spalva: duomenų nėra (sporos geltonai rudos, rudos). Sporos plačiai elipsoidinės, kiaušiniškos, su nupjautu pagrindu ir bespalve daigumo pora, karpotos; matmenys 7-12,1 × 4,8-8,9 µm (vidutiniškai 10,7 × 7,1 µm; aprašymuose pateikiami skirtingi intervalai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas ir medienos parazitas: auga ant negyvų medžių arba puolą nusilpusius ir pažeistus; sukelia baltą medienos puvinį, kuris pagelsta. Daugiausia lapuočiai medžiai (pvz., ąžuolas, slyva), rečiau spygliuočiai. Auga pavieniui arba grupėmis ant šaknų, kelmų ir kamienų pagrindo miškuose, parkuose ir soduose.

Paplitimas. Retas Lenkijoje: iki 2020 m. užregistruota apie 150 radimviečių. Raudonoji knyga 2006: R (potencialiai nykstantis dėl riboto paplitimo arealo). Lenkijoje dalinė apsauga taikyta 1995-2004 m., tieta apsauga 2004-2014 m., o nuo 2014 m. vėl taikoma dalinė apsauga (Dz.U. 2014 poz. 1408). Kai kuriuose aprašymuose nurodomas paplitimas visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, kiti – ribotą arealą Europoje ir Kinijos dalyse, o teiginiai apie Aziją ir Ameriką reiškia rūšių kompleksą.

Vaisiakūnių formavimasis. Švieži vaisiakūniai vasarą ir rudenį; senesnius galima rasti ištisus metus.

Su kuo galima supainioti?

• Ganoderma carnosum — Vaisiakūniai tamsesni, auga ant spygliuočių.
• Fomitopsis pinicola (raudonkraštė kempinė) — Minimas kaip panašus; išsamūs skirtumai – duomenų nėra (jis neturi lakuoto paviršiaus).
• Ganoderma sichuanense (= G. lingzhi), G. resinaceum ir kitos Ganoderma rūšys — Rūšys dažnai painiojamos su G. lucidum; nustatymui reikalingos morfologinės ir molekulinės analizės. Detalės – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje tikrinis blizgutis yra labai retas grybas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą ir griežtai saugomas įstatymų.
• Mūsų šalies gamtoje šie grybai dažniausiai aptinkami brandžiuose lapuočių miškuose, kur auga prie senų ąžuolų kelmų bei pūvančių šaknų.
• Lietuviškas pavadinimas „blizgutis“ jam suteiktas dėl kepurėlės, kuri atrodo tarsi nulakuota, o miške jį galima supainioti su gerokai dažnesniu giminaičiu – plokščiuoju blizgučiu.