Pseudosperma rimosum

Aprašymas

Pseudosperma rimosum yra nedidelis grybas, kurio kepurėlė 2–8 cm skersmens, kūgiška su aštriu gūbreliu, šilkiška ir plaušuota, šiaudų geltonumo iki alyvuogių spalvos. Kepurėlės pakraštys spinduliškai įtrūkęs. Lakšteliai alyvuogių pilki iki nešvariai alyvuogių spalvos, o kotas baltas, viršuje apvainikuotas, be žiedo. Kvapas nemalonus, sperminis.

Auga nuo ankstyvos vasaros iki vėlyvo rudens lapuočių ir spygliuočių miškuose, pakelėse, parkuose ir soduose, ypač ant molingo ir šarminio dirvožemio. Lenkijoje jis dažnas, tikriausiai dažniausias iš plaušabudžių.

Jis nuodingas ir jo sudėtyje yra muskarino. Rudo, kūgiško grybo su įtrūkusiu kepurėlės pakraščiu geriausia palikti miške, nes jie lengvai supainiojami su kitais grybais.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 2–8 cm; jaunas kūgiškas-išgaubtas, vyresnis kūgiškas su aštriu gūbreliu, kartais plokščias su gūbreliu. Pakraštys tiesus, spinduliškai įtrūkęs, kartais su baltais šydo plaušeliais. Paviršius šilkiškas, spinduliškai plaušuotas; spalva nuo alyvinės-citrininės iki rudos (aprašymuose taip pat nurodoma šiaudų, retai blyškiai balta), viršūnė paprastai tamsesnė.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai išpjautiniai ties kotu, ploni, su šviesiu pakraščiu; spalva nuo citrininės-alyvinės iki nešvariai alyvinės (aprašymuose taip pat nurodoma blyškiai pilka, su amžiumi tampanti rusva).

Kotas

Aukštis 4–12 cm, storis 0.5–1.5 cm, cilindriškas, pamate su nedideliu gumburu. Paviršius baltas, kartais su alyviniu atspalviu, viršuje aiškiai apvainikuotas, apatinėje dalyje plaušuotas; senesniuose vaisiakūniuose žvynuotas. Be žiedo.

Minkštimas

Baltas su satino blizgesiu. Spermos kvapas (sperminis), skonis neaiškus. Neragaukite jo.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas ochros rudumo. Sporos elipsiškos-pupelės formos, kartais su mažu snapeliu, kartais netaisyklingos; matmenys pateikiami dviprasmiškai („8.5–10 – 16 × 5.5–7 µm“).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas. Auga lapuočių ir spygliuočių miškuose, pakelėse, parkuose ir soduose; pirmenybę teikia molingam dirvožemiui ir šarminiams dirvožemiams.

Paplitimas. Europa, Šiaurės Amerika, Azija, Australija ir Naujoji Zelandija (kilęs iš Europoje). Dažnas Lenkijoje, tikriausiai dažniausias pluoštasparnis Vidurio Europoje. Teisiškai saugomas Lenkijoje nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo ankstyvos vasaros iki vėlyvo rudens.

Su kuo galima supainioti?

• Inocybe sororia — Nurodomas kaip panašus; išsamūs skirtumai: duomenų nėra.
• Tricholoma terreum (pilkasis baltikas) ir Suillus granulatus (šilinis kazlėkas) — Izraelyje užfiksuotas supainiojimas su šiomis rūšimis; plaušabudės lakšteliai paruduoja, o sporų atspaudas rudas, tuo tarpu baltikų sporų atspaudas baltas. Duomenys: nėra.
• Kitos plaušabudės (Inocybe, Pseudosperma) — Daugumoje šios grupės rūšių yra muskarino; joms atskirti reikalinga mikroskopija. Duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje skiltoji plaušabudė yra viena dažniausiai sutinkamų šios genties rūšių, o jos lietuviškas vardas tiesiogiai atspindi būdingą spinduliškai sutrūkinėjantį kepurėlės kraštą.
• Šie grybai šalyje auga ne tik įvairiuose miškuose, bet ir miestų parkuose, soduose ar pakelėse, todėl Lietuvoje nėra saugomi ir nėra įtraukti į Raudonąją knygą.