Aureoboletus projectellus

Aprašymas

Raudonasis auksabaravykis yra Šiaurės Amerikos baravykų rūšis, jau daugiau nei dešimtmetį plintanti Europoje. Jo kepurėlė matinė, rausvai ruda, su nusvirusiu kraštu (,,sijonėliu"), geltonomis poromis ir labai ilgu, gelsvu kotu, padengtu giliais vagomis ir stambiu tinkleliu. Perpjautas minkštimas nepamėlynuoja.

Jis auga po pušimis ant smėlingo dirvožemio, dažniausiai apaugusiose kopose ir viržynuose. Lenkijoje jis pasirodė pirmiausia pajūryje, o šiandien jo galima rasti visoje šalyje, nuo rugpjūčio iki spalio.

Jį lengviausia atpažinti iš aukšto, plaukuoto, tinkleliu padengto koto ir nusvirusio kepurėlės krašto. Saugokitės aitriojo pušynbaravykio, kuris taip pat turi tinkleliu padengtą kotą, bet rožines poras. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 4–20 cm; iškili, su amžiumi tik iš dalies plokštėjanti (aprašymai skiriasi). Paviršius sausas, matinis, jaunas aksominis, su amžiumi smulkiai sutrūkinėjęs. Spalva nuo tamsiai rudos iki cinamono jauniems egzemplioriams, vėliau rausva iki rausvai rudos, kartais su pilku ar alyviniu atspalviu. Kepurėlės kraštas išsikiša už vamzdelių kaip būdingas sijonėlis.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai 1–2,5 cm ilgio. Poros apvalios, 0,5–2 mm, iš pradžių ryškiai geltonos, su amžiumi tampančios geltonai žaliomis iki alyviniai rudų. Paspaustos jos pamėlynuoja.

Kotas

Ilgas ir plonas, 7–24 cm ilgio, 1–5 cm storio, cilindriškas arba ties pagrindu platėjantis, pilnaviduris, sausas. Spalva geltona, persikinė arba artima kepurėlės spalvai, šiek tiek šviesesnė. Paviršius stipriai vagotas, su ryškiu stambiu tinkleliu, ypač viršutinėje dviejų trečdalių dalyje; balti micelio pūkai pagrinde. Drėgnu oru pagrindas tampa lipnus. Savo statūra jis labiau primena raudonviršį nei tipinį baravyką.

Minkštimas

Nuo baltos iki rausvos. Perpjautas nepamėlynuoja; gali lėtai pagrėsti ar pagelsti (aprašymai skiriasi). Jokio specifinio kvapo, skonis rūgštus.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas alyvinis-rudas. Sporos ovalios iki verpstiškų, lygios, 18–33 × 7,5–12 µm; vienos didžiausių iš visų Šiaurės Amerikos baravykų.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinė su paprastąja pušimi (Pinus sylvestris) ir kalnine pušimi (Pinus mugo); Šiaurės Amerikoje susijusi su pušimis. Auga po vieną, išsibarstę arba grupėmis ant smėlingo dirvožemio.

Paplitimas. Kilmė Šiaurės Amerika (nuo rytinės Kanados iki Šiaurės Karolinos ir Mičigano, taip pat Meksika). Europoje invazinė rūšis: pirmi patvirtinti radiniai iš Kuršių nerijos Lietuvoje (2007–2009 m., paskelbti 2011 m.), vėliau Latvijoje, Estijoje, Skandinavijoje, Suomijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, o 2025 m. Čekijoje ir Slovakijoje. Lenkijoje aptinkamas nuo maždaug 2016 m., iš pradžių Baltijos pajūryje, dabar visoje šalyje; dažniausiai pušynų apaugusiose kopose ir viržynuose. Lenkijoje teisiškai nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo rugpjūčio iki spalio, švelniais rudeniais – iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Tylopilus felleus (aitrusis pušynbaravykis) — Taip pat turi tinkleliu padengtą kotą, bet tinklelis tamsesnis už foną, poros baltos, vėliau rožinės, o minkštimas labai kartus. Taip pat auga po lapuočiais medžiais.
• Boletus edulis (tikrinis baravykas) — Kotas storas, statinaitės formos, su smulkiu baltu tinkleliu tik viršutinėje dalyje; poros baltos, vėliau geltonai žalios; kepurėlės kraštas be nusvirusio sijonėlio.
• Leccinum scabrum (lepšė) — Panašiai plonas kotas, bet apaugęs tamsiais žvyneliais, o ne tinkleliu; poros nuo baltų iki pilkų; auga po beržais.
• Xerocomus subtomentosus (žalsvasis aksombaravykis) — Mažesnis, su trumpesniu kotu be gilaus tinklelio ir su didelėmis, kampuotomis poromis.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Kuršių nerijos gyventojai šį atkeliavusį grybą praminė „balsiuku“, o kitur Lietuvoje jis dažniausiai vadinamas tiesiog „amerikiniu baravyku“.
• Lietuvoje ši rūšis pirmiausia pastebėta pajūrio kopų pušynuose, iš kur palaipsniui ėmė plisti gilyn į žemyno smėlėtus miškus.
• Šis grybas nėra įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą ir neturi jokios apsaugos, nes mūsų gamtoje yra laikomas sparčiai plintančia svetimžeme rūšimi.