Cyathus striatus

Aprašymas

Vagotakė lizdūnė – tai mažytis grybas, primenantis mažą lizdelį su kiaušinėliais. Taurelė paprastai yra 1–2 cm aukščio ir apie 1 cm pločio. Išorėje ji rusvai ruda iki beveik juodos spalvos ir šiurkščiai plaukuota, o viduje – lygi, sidabriška ir ryškiai grioveliuota. Subrendusiuose egzemplioriuose viduje guli pilki, plokšti „kiaušinėliai“ (peridiolės), kurių dydis 1–2 mm ir kuriuose yra sporos. Jauną taurelę dengia plona plėvelė, kuri vėliau plyšta.

Auga vasarą ir rudenį pavieniui arba grupėmis ant pūvančių šakelių, medienos gabalėlių, lapų ir medžio drožlių, paprastai drėgnuose krūmynuose ir miškuose, taip pat parkuose ir po krūmais. Lenkijoje jis yra paplitęs.

Nuo panašių taurelių jį galima atskirti pagal šiurkščiai plaukuotą išorinį paviršių ir grioveliuotą vidų; pilkojo lizdūno (Cyathus olla) vidus yra lygus. Tai nevalgomas grybas, renkamas daugiausia iš smalsumo.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skrybėlės griežtąja prasme nėra; vaisiakūnis yra taurės formos (peridijus), vazos formos arba apversto kūgio formos, paprastai 7–20 mm aukščio ir 6–10 mm pločio (išimtinai iki 1,5 cm). Išorinis paviršius (egzoperidijus) yra rūdžiai rudas, rudas iki beveik juodo, kartais pilkšvai smėlio spalvos, šiurkščiai plaukuotas arba apaugęs plaukeliais, kurių galai nukreipti daugiausia žemyn. Kraštas gali būti šiek tiek atlenktas į išorę. Vidus (endoperidijus) yra lygus, be plaukelių, ryškiai išilgai grioveliuotas ir sidabriškai blizgus. Jauni vaisiakūniai uždaryti plona plėvele (epifragma), plaukuota kaip ir išorinis paviršius; subrendus ji plyšta ir nukrenta, atidengdama peridiolės.

Himenoforas (kepurės apačia)

Plokštelių ar vamzdelių nėra. Hymenijus yra peridiolėse – mažyčiuose lęšio arba disko formos kūneliuose, gulinčiuose taurelėje kaip kiaušinėliai lizde. Peridiolės yra maždaug 1–2 mm skersmens, pilkos arba pilkšvai rudos (tamsiai arba blankiai pilkos, kol dar dengia plonas sluoksnis – tunika) ir dėl gretimų peridiolių spaudimo gali atrodyti kampuotos. Kiekviena peridiolė prie taurelės sienelės pritvirtinta virvele (funikulu), kurią sudaro pagrindinė dalis, vidurinė dalis ir apvalkalas (maišelis), kurio viduje guli suvyniotas siūlas su lipniu hapteronu. Sausa virvelė yra trapi, o drėgna – labai tampri.

Kotas

Tikrojo kotelio nėra. Taurelė prie pagrindo pritvirtinta kompaktiška hifų mase (emplacementu), paprastai 8–12 mm skersmens, dažnai su nedideliais substrato fragmentais.

Minkštimas

Tipinio minkštimo nėra; vaisiakūnis mažas, plonasienis ir odinis. Spalvos pokyčiai, kvapas ir skonis: duomenų nėra. Neragauti.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporos bespalvės (hialininės), elipsės iki kiaušinio formos, lygios, viename gale su įlenkimu; dydis apie 15–22 × 8–12 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi intervalai). Peridiolės viduje sporos formuojasi ant bazidžių; sporų nuospaudų spalva: duomenų nėra.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas. Auga ant negyvos lapuočių ir spygliuočių medienos, ant plonų šakelių ir kitų medienos liekanų, ant lapų ir augalų liekanų, taip pat ant medžio drožlių mulčio parkuose ir po krūmais. Jis noriau pasirodo drėgnose, negilose daubose nei ant pakilių vietų. Sporos paskleidžiamos „taurės-purslų“ mechanizmu: tinkamu kampu pataikęs lietaus lašas išmeta peridioles iš taurelės, virvelė išsivynioja, o lipnus hapteronas apsivynioja aplink ploną stiebelį arba šakelę. Peridiolės laikui bėgant suyra arba gali būti suėstos žolėdžių gyvūnų ir paskleistos jų išmatose.

Paplitimas. Kosmopolitinė rūšis, užfiksuota visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, įskaitant Aziją, Europą, Amerikas ir Naująją Zelandiją; paplitusi vidutinėje juostoje. Europoje šiaurėje siekia maždaug 64° platumos. Lenkijoje dažna, drėgnuose krūmynuose ir miškuose. Lenkijoje teisiškai nesaugoma.

Vaisiakūnių formavimasis. Vasarą ir rudenį, šiltais sezonais iki ankstyvos žiemos; vaisiakūniai pavieniai arba grupėmis, dažnai kekėmis ant plonų šakelių.

Su kuo galima supainioti?

• Cyathus olla (pilkasis lizdūnas) — Išorėje šilkiškai plaušuotas, o ne šiurkščiai plaukuotas; viduje be griovelių.
• Cyathus stercoreus — Auga ant mėšlo; taurelės vidus negrioveliuotas.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuviškai šis grybas vadinamas rievėtąja miege.
• Pavadinime „rievėtoji“ atspindi būdingiausią grybo bruožą: vidinės taurelės sienelės yra aiškiai išvagotos, tarsi išrievėtos, todėl lietuviškas vardas gerai atitinka mokslinį epitetą „striatus“, reiškiantį „juostuotas“ ar „vagotas“.