Inocybe geophylla

Aprašymas

Inocybe geophylla yra mažas, baltas arba kreminis grybas su 1–4 cm skersmens kepurėle, kūgiška, su ryškiu gūbreliu ir šilkiniu blizgesiu. Lapeliai iš pradžių balsvi, vėliau nešvariai rudi, o kotas plonas, baltas, be žiedo. Kvapas silpnas, žemiškas arba miltų.

Auga grupėmis nuo vasaros iki lapkričio lapuočių ir spygliuočių miškuose, parkuose ir pakelėse. Lenkijoje yra dažnas. Taip pat yra alyvinė atmaina.

Balti egzemplioriai lengvai palaikomi jaunais baltikais ar kitais mažais grybais. Plaušabudė yra stipriai nuodinga, o mažus baltus grybus, augančius grupėmis vejose ar kelkraščiuose, geriau palikti ramybėje.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 1–4 cm; kūgiškas, vėliau iškili iki išskleistos, centre visada su gūbreliu. Grynai baltas arba kreminis jaunystėje, senatvėje nuo viršaus pagelstantis arba rusvėjantis. Luobelė šilkinė, blizgi, plaušuota; kraštas su amžiumi gali skilti. Jaunų egzempliorių kepurėlė su kotu sujungta voratinkliniu šydu.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lapeliai tankūs arba vidutiniškai tankūs, siaurai priaugę; balsvi iki kreminių arba šviesiai pilkų jaunystėje, nešvariai žemiškai rudos spalvos bręstant sporoms.

Kotas

Aukštis 1–6 cm (dažniausiai nurodomas 3–5 cm), storis 0,3–0,6 cm, cilindriškas, baltas, dažnai kreivas, su mažu gumbureliu pagrinde; jaunystėje viršuje su šydo liekanomis, plaušuotas-plaušingas. Be žiedo.

Minkštimas

Baltas arba kreminis, nekeičia spalvos. Kvapas silpnas, žemiškas, miltų arba spermą primenantis (pagal kai kuriuos aprašymus); skonis aštrus (pagal kai kuriuos aprašymus). Skonio negalima tikrinti.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas rudas (molis-rudas). Sporos nuo elipsiškų iki migdolo formos, lygios: 6,5–10,5 × 4,5–6 µm (aprašymuose taip pat nurodoma apie 9 × 5 µm).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas; auga lapuočių ir spygliuočių miškuose, parkuose, taip pat ant žolėtų takų pakraščių ir iškastoje, derlingoje žemėje prie kelių ir griovių.

Paplitimas. Paplitęs Šiaurės pusrutulyje (Europoje, Šiaurės Amerikoje, Azijoje), pietiniame – Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Dažnas Lenkijoje. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra. Vaisiakūniai auga grupėmis.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo rugsėjo iki lapkričio (aprašymuose taip pat nurodoma: vasarą ir rudenį).

Su kuo galima supainioti?

• Inocybe umbratica, Inocybe pudica — Joms atskirti gali prireikti mikroskopijos; duomenų apie detales nėra.
• Tricholoma spp. (baltikai), įskaitant Tricholoma terreum — Didesni egzemplioriai painiojami su baltikais, tačiau baltikai turi miltų kvapą ir lapelius, kurie lieka balti, o plaušabudė turi lapelius, kurie tampa rudi, ir rudą sporų atspaudą.
• Calocybe gambosa (pavasarinė balteklė) — Turi miltų kvapą, o lapeliai lieka balti; plaušabudės lapeliai tampa rudi.
• Laccaria amethystina (ametistinė lakabudė) – atmainai lilacina — Ametistinė lakabudė turi plaušingą kotą, vaisinį kvapą ir neturi ochrinio gūbrelio; plaušabudės alyvinė atmaina turi ochrinį-rudą gūbrelį ir miltų arba žemišką kvapą.
• Collybia nuda (lelijinė stirnabudė) – atmainai lilacina — Panaši spalva, tačiau ji paprastai užauga daug didesnė.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuviškas šio grybo vardas „žeminis plaušabudis“ kilo iš jam būdingo žemės dvelksmo bei tiesioginio mokslinio vardo vertimo.
• Ši rūšis nėra saugoma ir nepatenka į Lietuvos raudonąją knygą, nes šalies spygliuočių ir lapuočių miškuose yra itin dažna.
• Lietuvoje žeminiai plaušabudžiai dažnai auga didesnėmis grupėmis ne tik miško paklotėje, bet ir parkų žolynuose bei pakelėse – nuo vasaros iki pat šalnų.