Aleuria aurantia

Aprašymas

Oranžinė taurelė (Aleuria aurantia) yra grybas be kepurėlės ir be kotelio: vaisiakūnis yra taurelė, 2–10 cm skersmens, viduje ryškiai oranžinė, o išorėje blyški ir smulkiai aksominė. Paprastai auga tankiomis grupėmis, todėl taurelės yra sulenktos ir suspaustos viena prie kitos, o visas kuokštas atrodo kaip išmesti apelsinų žievelių gabaliukai. Minkštimas plonas, trapus ir vandeningas.

Pasirodo nuo vasaros pabaigos iki rudens ant plikos, dažnai molingos arba smėlingos žemės: miško keliukuose ir jų pakraščiuose, grioviuose, ant gaisravietių, taip pat parkuose ir soduose. Europoje paplitęs.

Jį nelengva supainioti su kitais oranžiniais taurūniais grybais, tačiau reikia būti atsargiems su panašiais taurės formos grybais, ypač iš genčių Otidea ir Caloscypha, kurių kai kurie yra nuodingi arba jų valgomumas nežinomas. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Vaisiakūnis yra bekotis apotecijus, 2–10 cm skersmens. Jaunas yra beveik rutuliškas, vėliau taurelės formos su banguotais kraštais; senesni egzemplioriai beveik plokšti, apvalūs arba skiltiniai, su banguotu kraštu. Tankiuose kuokštuose jį dažnai deformuoja gretimų vaisiakūnių spaudimas. Išorinis paviršius smulkiai aksominis, nuo baltvo iki blyškiai geltonai gelsvo.

Himenoforas (kepurės apačia)

Nėra plokštelių ar vamzdelių. Vaisingasis sluoksnis (himenijus) dengia taurelės vidų; jis lygus, spalva svyruoja nuo geltonai raudonos per oranžinę iki cinoberio raudonos.

Kotas

Nėra kotelio; vaisiakūnis bekotis.

Minkštimas

Labai plonas, trapus ir vandeningas, baltvai pilkas. Skonis ir kvapas švelnūs; sutrynus kvapas malonus. Nebandykite nežinomų grybų minkštimo paragauti.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuospaudos baltos; sporos išsiskiria matomais debesėliais, kai vaisiakūnis sutrikdomas. Sporos bespalvės, pailgai elipsiškos, su tinkliniu raštu, 16–24 × 8–12 µm. Iš Šiaurės Amerikos aprašyta atmaina su smulkesnėmis sporomis.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Antžeminis saprotrofas. Auga grupėmis, dažnai labai gausiai, ant dirvožemio, daugiausia atvirose, saulėtose vietose: miško keliukuose ir jų pakraščiuose, grioviuose ir pakelių drenažo grioviuose, ant gaisravietių. Randamas miškuose, krūmynuose, parkuose, kapinėse ir soduose. Vengia kalkingų dirvų ir teikia pirmenybę molingoms bei smėlingoms; dažnai yra pirmasis grybas, masiškai atsirandantis ant potvynių nunešto smėlio ir žemių krūvų.

Paplitimas. Kosmopolitas: visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą (aptinkamas Antarkties salose), ir daugelyje vandenyno salų. Europoje šiaurėje siekia Islandiją ir Svalbardą ir ten yra paplitęs. Taip pat randamas Šiaurės Amerikoje ir pietų Čilėje. Lenkijoje nėra teisiškai saugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Lenkijoje nuo vasaros pabaigos iki rudens; Šiaurės Amerikoje priklausomai nuo regiono (rytuose: gegužė–lapkritis, vakaruose: lapkritis–kovas).

Su kuo galima supainioti?

• Sarcoscypha austriaca (Austrijos raudonoji elfų taurelė) — Intensyvesnės, ryškiai raudonos spalvos; auga tik ankstyvą pavasarį.
• Melastiza chateri (Chaterio šerelinė taurelė) — Mažesnė, vaisiakūnio kraštas juodai taškuotas.
• Caloscypha fulgens (puošnioji rūdinė taurelė) — Vaisiakūnis oranžiškai geltonas, taurelės vidus jaunas pilkas, vėliau oranžinis, išorinis paviršius smulkiai grūdėtas; auga ankstyvą pavasarį kalnų spygliuočių miškuose. Valgomumas nežinomas.
• Pulvinula constellatio (oranžinė pagalvėlinė taurelė) — Vaisiakūniai disko arba pagalvėlės formos, ne taurelės formos.
• Otidea genties rūšys (ausiniai grybai) — Vaisiakūniai paprastai ausies formos, pailgi ir viena puse perskilę, ne taisyklingos taurelės formos; kai kurios rūšys yra nuodingos arba jų valgomumas nežinomas.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje oranžinė taurelė (Aleuria aurantia) auga rudens pradžioje ir viduryje ant plikos, dažnai smėlėtos ar molingos žemės: miško keliukų pakraščiuose, griovių šlaituose ir senose lauželių vietose.
• Dzūkijos smėlėtuose pušynuose yra daug tokių nuogos žemės keliukų, todėl ten ryškius oranžinius „taurelių“ kuokštus galima pastebėti iš tolo. Būdingas jų požymis tas, kad suaugę vaisiakūniai susispaudžia ir primena išmestas apelsinų žieveles.