Cerioporus squamosus

Aprašymas

Žvynuotoji skylėtbudė (Cerioporus squamosus) yra didelis, vėduoklės arba pusapskritimio formos 10–40 cm pločio grybas, augantis ant lapuočių medžių kamienų. Kepurėlė šviesi, apaugusi tamsiai rudais žvynais; apačioje ji turi baltus ar kreminius, kampuotus porus, nuaugančius ant trumpo, storo, šoninio kotelio, kurio pagrindas yra rudai juodas. Trama kvepia miltais ir agurkais.

Ji yra dažna visoje Lenkijoje, miškuose, parkuose ir soduose, ant bukų, klevų, uosių ir daugelio kitų medžių. Jauni egzemplioriai pasirodo jau pavasarį ir auga iki rudens.

Ji nuo Polyporus tuberaster skiriasi didesniu dydžiu ir šoniniu kotu.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 8–40 cm, išimtinai 60 cm (aprašuose pateikiami skirtingi intervalai); storis iki 10 cm. Jaunas beveik plokščias su užsiraitiesčiusiu pakraščiu, senas šiek tiek piltuvėlio formos; apaugęs tamsiai rudais žvynais ant balsavo ar šviesiai rudo pagrindo. Forma apvali, pusapskritimio arba vėduoklės formos.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai 1–12 mm ilgio; poros netaisyklingos, kampuotos, balti ar kreminiai, kuo toliau nuo koto, tuo smulkesni, 1–2,5 mm skersmens, nuaugančios ant koto; vamzdeliai sklandžiai pereina iš kepurėlės ant koto.

Kotas

Dažniausiai šoninis, trumpas ir storas (3–12 cm ilgio, 1,5–3,5 cm storio). Viršuje baltraus ar purvinos mėsos spalvos, apačioje apaugęs rudai juodu arba juodu veltiniu.

Minkštimas

Balta, sultinga-mėsinga, lengva, kamštinė ir trapi išdžiūvusi; jauna minkšta, sendama kietėja ir tampa gumiška. Skonis silpnas, miltais ir agurkais kvepiantis, pagal kai kuriuos aprašymus primenantis arbūzo žievę. Niekada neragaukite nepažįstamų grybų mėsos.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos pailgai elipsiškos, lygios: 10–15 × 4–5 µm (aprašuose pateikiami skirtingi intervalai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Gyvų medžių parazitas ir saprotrofas ant nykstančių ir ne gyvų lapuočių medžių, retai spygliuočių; sukelia medienos baltąjį puvinį. Dažniausiai ant bukų, klevų ir uosių; ypač dažnai ant negyvų guobų ir gyvų klevų; taip pat ant paprastųjų kaštonų, graikinių riešutų, liepų, platanų, tuopų, blindžių ir kitų. Randamas miškuose, parkuose, soduose, krūmynuose, pakelėse. Pavieniui, poromis arba pakopomis.

Paplitimas. Dažnas visoje Lenkijoje, išskyrus aukštesniąsias kalnų dalis. Paplitęs Eurazijoje, Šiaurės Amerikoje, taip pat Azijoje ir Australijoje. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Jauni vaisiakūniai pasirodo nuo kovo ir auga iki pirmųjų šalnų; peraugę gali išlikti iki vasario. Europoje, pagal kai kuriuos aprašymus, liepos–lapkričio mėnesiais, dažniausiai pavasarį, rečiau rudenį.

Su kuo galima supainioti?

• Polyporus tuberaster — Vaisiakūnis daug mažesnis (iki 15 cm), kepurėlė piltuvėlio formos ir apvalesnė, kotas centrinis, žvynai tamsūs tik viršuje.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje žvynuotoji kempė yra plačiai paplitusi ir dažnai pastebima lapuočių miškuose, senuose dvarų parkuose bei pakelėse ant gyvų ar nudžiūvusių medžių kamienų.
• Nors dėl neįprastos išvaizdos ir didelės vėduokliškos kepurėlės šis grybas kartais palaikomas saugoma retenybe, Lietuvoje jis nėra įrašytas į Raudonąją knygą.
• Lietuvos miškuose šią rūšį galima supainioti su gerokai retesniu gumbiniu skylėtūniu, tačiau žvynuotoji kempė išsiskiria pastebimai didesniais matmenimis ir aiškiu šoniniu kotu.