Cortinarius violaceus

Aprašymas

Violetinis nuosėdis yra pastebimas grybas su 4–15 cm skersmės kepurėle, jaunystėje intensyviai mėlynai violetine su lengvu metaliniu blizgesiu, vėliau tamsiai violetine iki rusvos. Paviršius sausas, samtinis ir smulkiai žvynuotas. Lakšteliai tamsiai violetiniai ir su amžiumi bręstant sporoms tampa rudi. Kotas buožės formos, su sutirštėjusiu pagrindu, toks pat tamsiai violetinis, o minkštimas violetinis ir silpnai kvepia kedru.

Jis auga nuo rugpjūčio iki spalio ant žemės, dažniausiai lapuočių ir mišriuose miškuose po bukais ir beržais, pavieniui arba nedidelėmis grupėmis. Lenkijoje jis yra retas ir aptinkamas daugiausia kalnuose, o Raudonojoje knygoje jis yra „pažeidžiamoje“ kategorijoje.

Jis išsiskiria labai tamsia, beveik juodai violetine viso vaisiakūnio spalva ir ruda sporų atspaudu. Cortinarius gentyje daug rūšių yra nuodingos, o kai kurios mirtinai nuodingos, todėl pavojingą klaidą padaryti lengva. Dėl jo retumo geriausia jį stebėti ir fotografuoti, nei rinkti.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 3,5–15 cm; išgaubtas, su amžiumi plačiai išgaubtas, su platus gūbriu arba plokščias, su įsisukusiu kraštu. Jaunos kepurėlės intensyviai mėlynai violetinės su lengvu metaliniu blizgesiu, tamsiai violetinės iki mėlynai juodos, vyresniuose egzemplioriuose rusvos su violetiniu atspalviu. Paviršius sausas, grūdėtas, samtinis, padengtas smulkiais pūkuotais žvyneliais; ne lipnus, daugiausiai kartais šiek tiek riebus. Kepurėlės odele dažniausiai yra trichodermas.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai plačiai priaugę prie koto, platūs, tarpai nuo retų iki vidutiniškai tankių. Spalva nuo tamsiai violetinės jaunuose vaisiakūniuose, per violetiškai rudą, iki tamsiai rudos vyresniuose. Lakštelių pakraščiai apvynioti smulkiais plaukeliais (matoma su rankiniu lupu).

Kotas

Aukštis 6–18 cm, storis 1–3 cm, buožės formos, su aiškiai sutirštėjusiu gumburo formos pagrindu (iki maždaug 4 cm). Pilnaviduris jaunuose vaisiakūniuose, viduje tuščiaviduris vyresniuose. Paviršius žvynuotas arba padengtas vilnonėmis skaidulomis, tamsiai violetinis, sausu oru beveik juodas, spalva panašus į kepurėlę. Jaunuose egzemplioriuose apsuptas cortinos, kuri greitai išnyksta; prie pagrindo gali būti violetinio micelio.

Minkštimas

Violetinis, po kepurėlės odele ir koto tamsesnis. Kvapas silpnas, malonus, kedro tipo; skonis švelnus, šiek tiek kedro tipo. Minkštimo nereikėtų ragauti. Šarmai (KOH) minkštį dažo raudonai, rūgštys žalsvai.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas rudas iki rūdžių rudos. Sporos migdolo formos iki elipsinių, grublėtos, smulkiai karpotos, 11.5–15 × 7–9 µm (aprašymai pateikia skirtingus intervalus). C. hercynicus sporos platesnės ir labiau apvalios.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas. Europoje jis aptinkamas daugiausia lapuočių ir mišriuose miškuose, po buksmedžiais, beržais (įskaitant Betula pubescens, B. Pendula), drebulėmis, o Vidurio ir Pietų Europoje taip pat su lazdynais; retai po spygliuočiais. Spygliuočių formos (hercynicus) auga po eglėmis ir pušimis, dažniausiai ant šarmiškesnių dirvožemių, tarp samanų. Paprastai ant rūgščių dirvožemių; vaisiakūniai pavieniai arba nedidelėmis grupėmis, kartais ratu, dažnai šalia pūvančios medienos. Pigmentas, dažantis vaisiakūnius, yra geležies(III) kompleksas su (R)-β-dopa; vaisiakūniuose yra apie 100 kartų daugiau geležies nei daugumoje grybų.

Paplitimas. Šiaurės pusrutulis: Europa, Azija, Šiaurės Amerika (kur dažniau aptinkamas po spygliuočiais), taip pat vakarų Grenlandija; giminingos rūšys aprašytos iš Centrinės ir Pietų Amerikos, Australijos ir Okeanijos. Niekur Europoje jis nėra dažnas. Lenkijoje jis retas, aptinkamas daugiausia kalnuose; Lenkijos augalų ir grybų Raudonojoje knygoje (2006) jis yra V kategorijoje (pažeidžiamas). Jis nėra saugomas kaip rūšis Lenkijoje. Jis pateikiamas grėsmingų rūšių sąrašuose, tarp kitko, Belgijoje, Vokietijoje, Danijoje, Anglijoje ir Nyderlanduose; Slovakijoje jis saugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo rugpjūčio iki spalio (vasara–ruduo).

Su kuo galima supainioti?

• Cortinarius traganus (lenkiškai: zasłonak wonny) — Lakšteliai ochros, vėliau rūdžių rudumo, minkštimas šafrano-ochros, nemalonus acetileno kvapas; jis nėra violetinis-juodas.
• Cortinarius hercynicus (lenkiškai: zasłonak hercyński) — Kartais laikomas violetinio nuosėdžio porūšiu; auga po eglėmis ir pušimis, turi platesnes sporas ir mažiau masyvius vaisiakūnius.
• Cortinarius cotoneus — Nurodomas kaip panašus; duomenų apie skirtumus nėra.
• Entoloma bloxamii ir Entoloma parvum (lenkiškai: dzwonkówki) — Nurodomas kaip panašus; duomenų apie skirtumus nėra. Entoloma genties rūšys turi rausvą sporų atspaudą, o ne rudą.
• Lepista nuda (violetinė pakinklinė, kataloge nurodyta kaip Clitocybe nuda) — Ji turi blyškų, rausvą sporų atspaudą (nuosėdžio – rudas), šviesesnius lakštelius ir neturi cortinos; minkštimas nėra tamsiai violetinis. Paprastai auga lapų paklotėje, taip pat už miškų ribų.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje violetinis nuosėdis yra itin retas bei įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą, todėl yra saugomas valstybės.
• Mūsų šalies gamtoje šis grybas dažniausiai sutinkamas brandžiuose lapuočių ir mišriuose miškuose, ypač po beržais.
• Dėl išskirtinio tamsaus atspalvio Lietuvos miškuose grybautojai jį kartais supainioja su kur kas dažniau randama violetine stirnabude.