Flammulina velutipes

Aprašymas

Juodkotė ugniabudė, taip pat vadinama žiemos grybu, yra mažas grybas su geltonai oranžine iki geltonai rudos spalvos kepurėle, kuri yra lygi ir labai gleivėta drėgnu oru. Ji lengviausiai atpažįstama iš tamsaus, juosvai rudos spalvos kotelio, padengto aksominiu zomšiniu audiniu, be žiedo, ir iš to, kad auga kupetomis ant medienos.

Ji dera vėlų rudienį ir žiemą, nuo spalio iki gruodžio mėnesio, o švelniomis žiemomis net iki kovo mėnesio, ant lapuočių medžių kelmų ir kamienų, dažniausiai tuopų ir blindžių. Ji nejautri šalčiui ir toliau auga po atšilimo.

Ją galima supainioti su nuodingomis rūšimis, augančiomis ant medienos, ypač mirtinai nuodinga Galerina marginata. Vienintelis patikimas požymis yra balti sporų milteliai, kuriuos turite patikrinti. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 1–10 cm (aprašymuose nurodomi skirtingi diapazonai); jaunas pusrutulio formos, vėliau plokščias. Spalva geltonai oranžinė, oranžinė arba geltonai ruda, centre tamsesnė. Paviršius lygus, labai gleivėtas ir blizgantis drėgnu oru.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai iš pradžių balsvi, vėliau ochros geltonumo, reti, prie kotelio užapvalinti, išgaubti.

Kotas

Aukštis 5–10 cm, storis 3–8 mm, cilindriškas, tuščiaviduris kaip vamzdelis, centrinis arba šoninis, dažnai išlenktas. Be žiedo. Viršuje gelsvo atspalvio ir šviesesnis, link pagrindo juosvai rudas, daugiau ar mažiau padengtas ruda zomšine aksomine danga.

Minkštimas

Tamprus, kotelyje plaušų pavidalo, baltas arba kreminis, plonas, perpjautas nekeičia spalvos (pagal kai kuriuos aprašymus kepurėlėje geltonas, kotelyje rudas). Skonis nežymus, kvapas malonus, neaiškus.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų milteliai balti, neamiloidiniai. Sporos cilindriškos, bespalvės, 6–9 × 4–4,5 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas ant medienos (lignotrofas), taip pat silpnas gyvų medžių parazitas. Auga beveik visada kupetomis ant lapuočių medžių kelmų ir kamienų, gausiausiai ant tuopų ir blindžių; taip pat dažnai ant guobų, uosių, bukų ir ąžuolų. Ant spygliuočių labai retai (tujos). Ji taip pat auga ant gyvų medžių, net kelis metrus virš žemės.

Paplitimas. Visas šiaurinis pusrutulis vidutinio klimato juostoje, taip pat Australija. Labai dažna Lenkijoje; lapuočių ir mišriuose miškuose, parkuose, soduose. Nejautri šalčiui. Lenkijoje teisiškai nesaugoma.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo spalio iki gruodžio mėnesio, o švelnią žiemą net iki kovo mėnesio; per šalčius neauga, o pasibaigus šalčiams dera toliau.

Su kuo galima supainioti?

• Galerina marginata (eglinė kūgiabudė) — Mirtinai nuodinga rūšis; ji turi tamsesnius, rūdžių rudumo sporų miltelius (juodkotė ugniabudė turi baltus). Juodkotė ugniabudė taip pat turi zomšinį, tamsų kotelį ir vario geltonumo kepurėlę, o dera vėlų rudienį ir žiemą.
• Kuehneromyces mutabilis (paprastoji kelmiukė) — Turi tamsesnius sporų miltelius; juodkotės ugniabudės balti sporų milteliai yra lemiamas požymis.
• Hypholoma fasciculare (puokštinė kelmabudė) — Turi tamsesnius sporų miltelius; nuodingas.
• Kitos Flammulina genties rūšys (įskaitant F. elastica, F. fennae, F. ononidis, F. populicola, F. rossica) — Jos skiriasi substratu (blindės, tuopos, Ononis augalai), derėjimo laiku, kepurėlės atspalviu, kotelio forma arba mikroskopiniais požymiais; detalių nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje ši rūšis oficialiai vadinama juodkote ugniabude – šis vardas kilo iš ryškios, ugnį primenančios kepurėlės spalvos ir tamsaus, aksominio koto paviršiaus.
• Mūsų šalies miškuose ir parkuose tai yra vienas iš nedaugelio grybų, aktyviai augančių vėlyvą rudenį bei atlydžių metu viduryje žiemos.
• Ši rūšis Lietuvoje nėra reta ar saugoma, ji plačiai paplitusi visoje šalyje, ypač drėgnuose upių slėniuose ant pūvančių gluosnių ir tuopų kamienų.