Fomitopsis pinicola

Aprašymas

Raudonjuostė pintinė kempinė (Fomitopsis pinicola) yra kietas, daugiametis, kanopos formos kempinis grybas, šonu prisitvirtinęs prie kamieno. Jis gali būti iki 40 cm pločio ir 15 cm storio. Viršus padengtas pilkai rudu luobu su ryškiu šviesiu, oranžinės iki vyšninės spalvos pakraščiu; apačia kreminė iki gelsvos, su smulkiais, apvaliais poromis.

Lenkijoje jis labai paplitęs, dažniausiai auga ant pušų ir eglių, tačiau auga ir ant lapuočių medžių, gyvuose ir negyvuose kamienuose. Matomas visus metus.

Vyresni egzemplioriai lengvai painiojami su tikrąja pintimi (Fomes fomentarius); padeda porų spalva ir degtuko testas (raudonjuostės kempinės luobas tirpsta, tikrosios pinties – apanglėja). Tai nevalgomas grybas, medienos konsistencijos ir kartaus skonio.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Vaisiakūnis daugiametis, šonu prisitvirtinęs prie medžio; plotis iki 40 cm (aprašymuose nurodomi skirtingi intervalai), storis iki 15 cm. Jauni egzemplioriai suplokštėję, vyresni storesni, kanopos formos arba trikampiai. Paviršius kietas, daugiau ar mažiau lygus, vyresnių padengtas kietu pilkai rudu luobu; pagal kai kuriuos aprašymus iš pradžių oranžiškai geltonas su baltu kraštu, vėliau tamsiai rausvas iki rudo, dažnai su oranžiniu kraštu. Ryški augimo zona: jaunų – balkšva, oranžinė iki vyšninės spalvos, vyresnių – tamsesnė ir siauresnė. Karštu oru luobas gali tirpti.

Himenoforas (kepurės apačia)

Keli vamzdelių sluoksniai, kiekvienas iki 8 mm ilgio, kreminiai iki gelsvų, apatinė pusė su amžiumi parudoja. Poros apvalios, taisyklingos, 3–4 viename mm. Vamzdelių sluoksnių skaičius neleidžia nustatyti vaisiakūnio amžiaus.

Kotas

Kotelio nėra; vaisiakūnis šonu prisitvirtinęs prie medienos.

Minkštimas

Medienos spalvos arba citrininės iki geltonai rudos, pažeista šiek tiek parausta; kieta, kamštiena. Kartaus skonio. Niekada neragaukite nežinomų grybų minkštimo.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuosėdos baltos; sporos lygios, bespalvės arba šviesiai geltonos, elipsės iki pailgai kiaušiniškos, 6–8 × 3–4 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Medžių parazitas ir saprotrofas, sukelia rudąjį medienos puvinį (skaido celiuliozę, palieka ligniną). Auga ant gyvų ir negyvų medžių, dažniausiai ant paprastosios pušies ir eglės, rečiau ant kėnio ir maumedžio; gana dažnai ir ant lapuočių medžių (juodalksnio, beržo, klevo, bukmedžio, skroblo, vaismedžių). Patenka pro žaizdas. Ant vaisiakūnių kartais aptinkamas parazitinis grybas Trichoderma pulvinatum. Supuvusią medieną naudoja genių rūšys; pirmykščiuose miškuose ji sukuria lajos properšas ir gyvūnų buveines.

Paplitimas. Šiaurės pusrutulis: Šiaurės Amerika, Europa, Azija. Paplitęs Lenkijoje ir Vidurio Europoje, kalnuose iki viršutinės miško ribos. Lenkijoje teisiškai nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Vaisiakūnis daugiametis, būna visus metus.

Su kuo galima supainioti?

• Fomes fomentarius (tikroji pintis) — Vyresni raudonjuostės kempinės egzemplioriai yra labai panašūs į jį. Skirtumai: raudonjuostės kempinės poros geltonos, o augimo zona ryški; degtuko testas – liepsnoje raudonjuostės kempinės luobas tirpsta, o tikrosios pinties tik apanglėja.
• Rhodofomes roseus (rausvoji kempinė) — Mažesni vaisiakūniai (iki 8 cm), nuo nešvariai rausvų per purpuriškai rausvus iki beveik juodų.
• Ganoderma lucidum, Laricifomes officinalis, Heterobasidion annosum — Minimos kaip panašios rūšys; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.
• Fomitopsis rosea (rausvoji kempinė) — Atsargiai: panaši saugoma rūšis (Lenkijoje dalinė apsauga), neįtraukta į Atlasą. Mažesnė, su rausvu porų paviršiumi ir rausvu minkštimu, kepurėlė pilkšvai rausva iki ruda, be rausvos juostos prie krašto; auga ant negyvos eglės ir kėnio medienos, daugiausia senuose kalnų miškuose.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šį grybą iš tradicinio pavadinimo dažnai vadina kaip kempinę ar rąstenį medžių kamienuose augančių medgrybių grupės – pagal paplitusį lietuvišką pavadinimą „raudonjuostė pagrindinė kempinė“, kuris nusako rudą plutą su ryškia rausva ar oranžine juosta pakraštyje.
• Lietuvos miškuose šis medgrybis labai paplitęs ir dažniausiai auga ant nugaištų eglių bei pušų kelmų ir rąstų, todėl jį galima pamatyti bet kuriuo metų laiku.
• Seni vaisiakūniai Lietuvoje dažnai painiojami su tikruoju pakurniu (kamštiniu medgrybiu), tačiau juos padeda atskirti pluta, kuri ties dega nuo degtuko liepsnos ir lydosi, ir skirtinga porų spalva.