Imleria badia

Aprašymas

Rudakepuris aksombaravykis yra viena iš dažniausių baravykinių Lenkijos miškų grybų. Jo kepurėlė kaštoninė-ruda, lygi, iki 15 cm skersmens, jaunų egzempliorių pusrutuliškas, o vėliau išsiskleidžiantis; sudrėkęs gali būti šiek tiek lipnus. Apačioje yra vamzdeliai su šviesiai geltonomis iki geltonai žalių poromis, kurios palietos arba pažeistos mėlynuoja. Kotas šviesiai rudas, cilindriškas, su išilginėmis juostelėmis.

Auga nuo vasaros iki vėlyvo rudens spygliuočių ir mišriuose miškuose, dažniausiai po pušimis ir eglėmis, dažnai samanose ir prie kelmų.

Jaunus rudakepurius aksombaravykius galima supainioti su karčiuoju baravyku, kurio minkštimas kartus, o senesnius – su smiltyniniu šilbaravykiu, kurio kotas tuščiaviduris ir nemėlynuoja. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo iki 15 cm (pagal kai kuriuos aprašymus iki 10 cm); jauno pusrutuliškas su užraitytu kraštu, vėliau išsiskleidęs, gana plokščias. Spalva tamsiai ruda su rausvu atspalviu arba kaštoninè-ruda. Paviršius plikas, lygus; jauno aksominis, sudrėkus arba senesnių egzempliorių šiek tiek lipnus; odelė sunkiai lupasi.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai prie kotėlio šiek tiek iškarpyti (pagal kai kuriuos aprašymus priaugę prie iškarpytų), 0,8–1,5 cm ilgio, nuo šviesiai ochrinės iki alyviškai geltonos. Poros iš pradžių baltos iki kreminių, vėliau geltonos iki geltonai žalsvų, iš pradžių apvalios, su amžiumi kampuotos (1–2 mm); pažeistos tampa melsvai žalsvomis iki melsvai pilvų.

Kotas

Storis 1–4 cm, aukštis 4–10 cm. Šviesiai rudas, su išilginėmis tamsesnėmis juostelėmis ir smulkiomis dulkėmis, viršūnėje su smulkiu tinklelio raštu. Jaunas išsipūtęs, vėliau cilindriškas, skirtingai nei daugelio baravykų gumburiuotas kotas. Pažeistoje vietoje mėlynuoja.

Minkštimas

Kietas, senesnių kotų sumedėjęs. Baltas, senesnių egzempliorių šiek tiek geltonas; perpjautas šiek tiek mėlynuoja (pokytis dažnai silpnas ir trumpalaikis). Skonis ir kvapas malonūs (pagal kai kuriuos aprašymus vaisiniai). Po kepurėlės odele rusvai rožinė.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas rudiškai alyvinis (taip pat apibūdinamas kaip alyvinis iki alyviškai rudos). Sporos elipsiškos iki šiek tiek verpstiškos, lygios; dydis 10–17 × 4–5 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi diapazonai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Žemės mikorizinis grybas, turintis saprotrofinių polinkių. Dažniausiai po paprastomis pušimis ir eglėmis, taip pat po bukais; auga ant žemės, samanose, kartais visai šalia kelmų. Kalkinguose dirvožemiuose neaptinkamas. Vaisiakūnius vabzdžiai puola rečiau nei kitų baravykų.

Paplitimas. Šiaurės Amerika, Europa (dažnas), Azija (įskaitant Kiniją, Taivaną), Australija, Japonija, centrinė Meksika. Auga spygliuočių ir mišriuose miškuose. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo vasaros iki vėlyvo rudens (Britų salose rugpjūčio–lapkričio mėn.).

Su kuo galima supainioti?

• Tylopilus felleus (aitrusis pušynbaravykis) — Su juo galima supainioti jaunus rudakepurius aksombaravykius; karčiasis baravykas yra kartus (nebandykite skonio), jo poros rožėja, o kotas su tinklelio raštu.
• Gyroporus castaneus (smiltyninis šilbaravykis) — Turi tuščiavidurį, kamera padalytą kotą, o perpjauta mėsa nekeičia spalvos.
• Xerocomus subtomentosus (žalsvasis aksombaravykis) — Siauresnis kotas, blukimesnė, sausa kepurėlė, platesnės poros, kurios paspaustos nemėlynuoja.
• Xerocomus bubalinus — Blukimesnė, geltonai ruda kepurėlė su rausvai raudonu apnašu, sudrėkusi nelipni.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje rudakepuris aksombaravykis liaudyje dažniausiai vadinamas šilbaravykiu arba šiliuku, nes šis grybas labiausiai mėgsta dygti smėlėtuose pušynuose – šiluose.
• Ši rūšis nėra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą ir yra vienas dažniausiai Dzūkijos bei kitų smėlingų regionų miškuose sutinkamų baravykinių grybų.
• Lietuvos miškuose jauni šilbaravykiai neretai supainiojami su aitriaisiais baravykūnais, kurie taip pat auga panašiose samanotose spygliuočių miškų vietose šalia kelmų.