Laccaria laccata

Aprašymas

Laccaria laccata yra nedidelis grybas, kurio kepurėlė 1–6 cm skersmens, lašišos spalvos, trama rausva, oranžinė arba rūdžių rudumo. Drėgnas jis yra ryškesnių spalvų ir turi dryžuotą kraštą; išdžiūvęs blunka ir atrodo matinis. Po kepurėle yra retai išsidėstę, stori tos pačios spalvos lakšteliai, o kotelis lieknas, dažnai susisukęs ir plaušingas.

Jis auga nuo birželio iki lapkričio lapuočių ir spygliuočių miškuose, jų pakraščiuose, parkuose, kartais žolėje, paprastai išsibarsčiusiomis grupėmis. Lenkijoje jis labai dažnas. Jo išvaizda labai kinta.

Tik kepurėlės tinka rinkti; koteliai kieti ir gysloti. Jį lengva supainioti su kitais mažais rusvais grybais, įskaitant nuodingąjį Cortinarius semisanguineus, kuris turi tankiai išsidėstę lakšteliai ir rūdžių rudumo sporų masę. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 1–6 cm; jaunas iškiliu kraštu su užraitotu kraštu, vėliau plokščias, galiausiai įdubęs centre, dažnai su banguotu, užlinkusiu kraštu. Spalva oranžinė, rūdžių rudumo, trama rausva, lašišos arba plytų raudonumo, retai oranžinė-ochrinė arba alyvavai ochrinė; išdžiūvęs aiškiai šviesesnis ir matinis. Higrofaninis: drėgnas permatomai dryžuotas pakraštyje, išdžiūvęs nerodo matomo dryžuotumo.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai retriai išsidėstę, netaisyklingi, plačiai priaugę arba šiek tiek nuaugantys, lašišos arba rausvai rudos spalvos, panašūs į kepurėlės spalvą; seni bąla nuo nusėdančių sporų.

Kotas

Aukštis 2–10 cm, storis 3–10 mm, cilindriškas, lieknas, dažnai susisukęs, plaušingas, kietas ir gyslotas. Spalva kaip kepurėlės. Baltas micelis pagrinde. Jokio žiedo.

Minkštimas

Plona; šviesiai rausva kepurėlėje, intensyviau rožinė kotelyje. Skonis ir kvapas neryškūs. Tramos ragauti nereikėtų.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų masė balta. Sporos nuo apvalių iki plačiai elipsiškų, dygliuotos (dygliai iki 2 µm ilgio), 7–10 µm skersmens. Bazidijos 4-sporės.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas. Sudaro mikorizę su medžiais, įskaitant pušinių šeimos spygliuočius, bukinių šeimos ir beržinių šeimos medžius, taip pat su lazdynu; dažnai gausiai aptinkamas miško medelynuose. Laikomas pionierine rūšimi. Auga skurdžiame dirvožemyje, taip pat viržynuose.

Paplitimas. Paplitęs Šiaurės Amerikoje (į pietus iki Meksikos ir Kosta Rikos), Azijoje ir Europoje, taip pat Šiaurės Afrikoje ir Australijoje. Labai dažnas ir plačiai paplitęs Lenkijoje: įvairių tipų miškuose, jų pakraščiuose, parkuose, kartais žolėje ir bemedėse vietose. Lenkijoje jis teisiškai nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo birželio iki lapkričio; pirmenybę teikia vėsiam orui.

Su kuo galima supainioti?

• Laccaria proxima (lakówka okazała) — Didesni vaisiakūniai, lakšteliai dažniausiai rožiniai, kepurėlė smulkiai žvynuota; auga drėgnesnėse buveinėse. Sporos siauresnės ir labiau ovalios.
• Laccaria bicolor (lakówka dwubarwna) — Koto pagrindas su violetiniu miceliu.
• Cortinarius semisanguineus (lenkiškai: zasłonak purpurowoblaszkowy) — Tankiai išsidėstę lakšteliai ir rūdžių rudumo sporų masė. Nuodinga rūšis.
• Laccaria fraterna, Laccaria amethysteo-occidentalis — Rūšys ne iš Europos, panašios į L. laccata; joms atskirti reikia mikroskopinių požymių ir paplitimo žinių.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje lakuotoji lakabudė yra itin dažnas grybas, paplitęs visuose šalies regionuose ir gausiai augantis tiek spygliuočių, tiek lapuočių miškuose bei parkuose.
• Dėl savybės keisti spalvą priklausomai nuo drėgmės lygio, Lietuvos miškuose ji neretai klaidingai supainiojama su kitomis smulkiomis grybų rūšimis, pavyzdžiui, šalmabudėmis.
• Ši rūšis nėra saugoma ir nėra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą, nes jos populiacija šalyje yra itin gausi ir stabili.