Neolentinus lepideus

Aprašymas

Žvynuotasis pjūklalapis (Neolentinus lepideus) turi kepurėlę, dažniausiai 5–11 cm skersmens, kreminę iki šviesiai rudos, padengtą koncentriškai išsidėsčiusiais tamsiai rudais žvynais. Plokštelės baltos ir nusileidžia kojele, kuri žemiau žiedo zonos padengta tamsiais žvynais, o prie pagrindo patamsėja iki rudos ar juodos spalvos. Minkštimas kvepia saldžiai, anyžiais, ir greitai tampa kietas; senesniuose vaisiakūniuose jis tamprus kaip mediena.

Augo nuo birželio iki lapkričio, pavieniui arba kuokštais, ant negyvos spygliuočių medienos, daugiausia pušies ir maumedžio: ant kelmų, šaknų, sijų, stulpų ir geležinkelio pabėgių. Aptinkamas miškuose, bet taip pat miestuose ir kitose vietose su mediniais statiniais.

Nuo panašių rūšių skiriasi augimu ant spygliuočių medienos, žvynuota kepurėle ir kojele bei anyžių kvapu. Rūšis nevalgoma, todėl jos nereikia rinkti valgyti.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo dažniausiai 5–11 cm, iki maždaug 13 cm. Jauno kūginė arba išgaubta, vėliau plokščia su bukru iškilimu arba seklia įduba viduryje; kraštas ilgai išlieka įlenktas. Paviršius sausas ir matinis, kreminis ir balkšvas iki šviesiai rudo, padengtas prigludusiais tamsiai rudais žvynais, išsidėsčiusiais koncentriškai – viduryje stambesniais ir tankesniais, link krašto smulkesniais.

Himenoforas (kepurės apačia)

Plokštelės plačios, baltos, plačiai prikibusios arba nusileidžiančios kojele (iki žiedo zonos), su banguotais, dantytais kraštais. Su amžiumi plokštelės gali patamsėti iki rausvos spalvos.

Kotas

Aukštis 3–7 cm (iki maždaug 12 cm), storis iki 2 cm, cilindrinė arba kūgiška, kieta ir tampri. Balkšvas paviršius virš žiedo zonos (jauniems egzemplioriams su veltiniu apvalkalu, kai kuriuose aprašymuose su žiedu) yra lygus, o žemiau padengtas tamsiais žvynais; pagrindas rudas iki juodai rudo. Su amžiumi kojelė gali parausti.

Minkštimas

Balkšvas; jauno egzemplioriaus minkštas, senesnių kietas, tamprus ir medėjantis. Kvapas saldus, anyžinis; skonis neišraiškingas. Minkštimo neragauti.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuosėdos baltos. Sporos lygios, cilindriškos iki elipsoidinių, maždaug 8–15 × 3,5–5 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi intervalai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas ant negyvos medienos, daugiausia spygliuočių (pušies, maumedžio), rečiau ant lapuočių. Auga ant kelmų, šaknų, išvirtusių rąstų, sijų, stulpų ir geležinkelio pabėgių. Sukelia rudąjį medienos puvinį (vadinamąjį šlapią konstrukcinės medienos puvinį); toleruoja apdorotą medieną, įskaitant kreozotu apdorotą. Tai svarbus medienos skaidytojas miške, bet kartu ir statybinės medienos kenkėjas.

Paplitimas. Visas Šiaurės pusrutulis (Europa, Šiaurės Amerika); taip pat užfiksuotas Vakarų Kyšulio provincijoje Pietų Afrikoje. Lenkijoje nėra retas spygliuočių ir mišriuose miškuose, spygliuočių plantacijose ir pakeistose buveinėse: ant geležinkelio pabėgių, miestuose ir net anglies kasyklose. Lenkijoje teisiškai neapsaugotas.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo birželio iki lapkričio (Šiaurės Amerikoje nuo gegužės iki lapkričio).

Su kuo galima supainioti?

• Neolentinus ponderosus — Nėra dalinio apvalkalo, todėl ir žiedo ant kojelės.
• Pleurotus levis — Auga ant lapuočių medienos; kepurėlė pūkuotesnė, be žvynų.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvos miškuose vyraujantys pušynai, ypač smėlingoje Dzūkijoje, yra tinkama vieta žvynuotajai pjūklelei. Šis grybas auga ant negyvos pušies medienos: kelmų, šaknų ir nuvirtusių kamienų.
• Lietuvoje šį grybą galima sutikti ne tik miške, bet ir prie geležinkelių ant senų medinių pabėgių, taip pat ant stulpų ar rąstų gyvenvietėse. Jis gerai pakenčia kreozotu impregnuotą medieną, todėl dažnai auga ten, kur kiti medieną ardantys grybai neišsilaiko.