Porodaedalea pini

Aprašymas

Pušinė kempinė (Porodaedalea pini) – tai kieta, medienos konsistencijos kempinė, augantis ant gyvų spygliuočių kamienų. Vaisiakūnis daugiametis, iki 20 cm pločio, kanopos arba lentynos formos, su koncentriškai vagotu ir įtrūkusiu paviršiumi, kuris su amžiumi tamsėja nuo rudos iki beveik juodos. Kraštas aštrus, jauniems egzemplioriams kaštoninės spalvos, o apatinė pusė akytoji, su mažytėmis poromis, gelsvai ruda, senesnių – surūdijusi. Minkštimas kamštienos ir medienos konsistencijos, labai kietas.

Auga daugiausia ant senų pušų, dažniausiai gana aukštai kamiene, dažniausiai senuose parkuose ir medynuose. Lenkijoje aptinkamas nuo gana įprasto iki retojo, priklausomai nuo regiono. Kadangi yra daugiametis, matomas ištisus metus. Vaisiakūnių buvimas reiškia, kad kamieno viduje vystosi puvinys, kuris silpnina medį ir gali sukelti jo išvirtimą ar nulūžimą.

Nuo panašių kempinių jis skiriamas pirmiausia pagal šeimininką: Phellinus chrysoloma auga ant eglių, kėnių ir maumedžių, o Phellinus igniarius ir Phellinus tremulae auga ant lapuočių medžių. Kaip nevalgomas grybas, jis nerenkamas.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Daugiametis kempinės tipo vaisiakūnis, prie pagrindo prisitvirtinęs šonu; auga pavieniui arba nedidelėmis grupėmis, dažnai suaugęs. Jauni – lentynos formos arba pusapvaliai, vėliau kanopos formos, skerspjūvyje dažniausiai trikampiai. Iki 20 cm pločio ir 8 cm aukščio. Paviršius koncentriškai juostuotas, su mažais gumbeliais ir vagomis, dažnai giliai radialiai įtrūkęs. Spalva iš pradžių ruda arba žalsvai ruda, vėliau beveik juoda; apaugus dumbliais gali būti žalsvai pilka (celadono žalia). Kraštas dažniausiai aštrus ir lygus, jauniems egzemplioriams kaštoninės spalvos, nevaisingas maždaug 0,5–1 mm pločio; jauni vaisiakūniai turi rusvai gelsvus plaukelius, kurie senesnių nukrinta.

Himenoforas (kepurės apačia)

Akytasis (vamzdelinis). Vamzdeliai 3–10 mm ilgio; vaisiakūnis gali turėti kelis vamzdelių sluoksnius, atskirtus minkštimu. Himenoforas jaunų vaisiakūnių pilkai geltonas arba geltonai alyvuogių spalvos, senesnių – surūdijęs. Poros netaisyklingos: ovalios, kampuotos, pailgos arba šiek tiek labirintinės, dažniausiai 0,2–0,7 mm, kartais iki 3 mm; porų kraštai ištisi, jaunų – pūkuoti. Jauni, augantys vaisiakūniai turi blyškiai gelsvai rudą apatinę pusę ir kraštą.

Kotas

Kotelio nėra – vaisiakūnis bekotis, šonu prisitvirtinęs prie kamieno.

Minkštimas

Vientisas, kamštienos ir medienos konsistencijos, labai kietas, 5–15 mm storio, surūdijusiai cinamoninės iki kaštoninės spalvos. Vaisiakūnis skleidžia stiprų grybų kvapą. Minkštimo ragauti nereikėtų.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporos (bazidiosporos) kiaušinio formos, hialininės, senesniuose himenoforuose šiek tiek gelsvos, lygios, neamiloidinės; dydis 4,5–6 (7) × 3,5–5 µm. Sporų nuospaudos spalva: duomenų nėra.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Spygliuočių parazitas, sukeliantis margąjį puvinį (angliškoje literatūroje vadinamą red ring rot arba white speck) – lignino skaidymą tiek šerdinėje medienoje, tiek ir balanoje. Užkrėtimas vyksta tik vėjo išnešiojamomis bazidiosporomis, kurios dygsta medžių žaizdose (nulūžusių šakų, kamieno sužalojimų, gaisrų, kirtimo darbų vietose). Nuo užkrėtimo iki vaisiakūnių atsiradimo paprastai praeina nuo kelerių metų iki maždaug 20 metų. Grybas žiemoja kaip micelis sergančiuose arba negyvuose medžiuose. Kamieno skerspjūvyje puvinys sudaro apskritimą, žiedus arba pusmėnulius; iš pradžių jis blyškiai rausvas arba raudonas, vėliau raudonas, galiausiai blyškiai kakavos spalvos, su duobutėmis, užpildytomis balta celiulioze; paskutiniame etape mediena virsta milteliais. Jis tęsiasi iki maždaug 4 m virš aukščiausio ir maždaug 3 m žemiau žemiausio vaisiakūnio; genių išskobtos landos gali rodyti puvinį. Puvinys sumažina medienos vertę ir mechaniškai silpnina medį, tačiau supuvę kamienai taip pat tarnauja kaip lizdavietės drevėse besilizdinantiems paukščiams ir žinduoliams.

Paplitimas. Paplitęs Šiaurės pusrutulio vidutinėje juostoje. Lenkijoje, remiantis kai kuriais aprašymais, gana įprastas; 2006 m. Raudonojoje knygoje įvertintas kaip retas (R). Auga ant gyvų medžių, daugiausia ant paprastosios pušies, rečiau ant juodosios pušies; taip pat nurodomas ant kitų spygliuočių, įskaitant Lawsono kiparisą, Banksa pušį, Douglaso eglę, vakarinę tują ir vakarinę čiugą, o Šiaurės Amerikoje taip pat ant eglių, kėnių, maumedžių ir vingiakotės pušies. Vaisiakūniai dažniausiai auga gana aukštai ant vyresnių medžių kamienų, dažniausiai senuose parkuose ir senuose medynuose. Lenkijoje teisiškai nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Daugiametis vaisiakūnis, matomas ištisus metus; duomenų apie sporų gamybos sezoną nėra.

Su kuo galima supainioti?

• Phellinus chrysoloma (eglinė kempinė) — Sudaro panašius vaisiakūnius, bet auga ant eglių, kėnių ir maumedžių, o ne ant pušų.
• Phellinus igniarius (gluosninė kempinė) — Auga daugiausia ant lapuočių medžių (įskaitant gluosnius), o ne ant spygliuočių.
• Phellinus tremulae (drebulinė kempinė) — Auga ant drebulių ir kitų topolių, o ne ant spygliuočių.
• Fuscoporia ferruginosa ir Fuscoporia gilva — Vaisiakūniai dažniausiai išsidėstę prigludusiai arba siaurai lentynos formos, auga daugiausia ant lapuočių medžių; skirtumai patvirtinami mikroskopiniu tyrimu.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuviškai šis grybas vadinamas pušiniu ugniagrybiu. Žodis „ugniagrybis“ kilęs iš žodžio „ugnis“ ir primena, kad kieti, medėti kempiniai grybai kadaise buvo siejami su ugnies skėlimu ir žabų uždegimu.
• Lietuvoje jis auga ant gyvų pušų, dažniausiai senuose pušynuose, ir dažnai pasirodo gana aukštai kamiene. Dėl jo pušies kamieno vidus supūva, todėl miškininkai jį laiko senų, pūvančių medžių rodikliu.
• Lietuvoje pušinis ugniagrybis nėra saugomas ir nepatenka į retųjų rūšių sąrašus. Jis priskiriamas įprastoms miško medžių pūvinio rūšims.
• Dažnai painiojamas su kitais ugniagrybiais, pavyzdžiui, su tikruoju ugniagrybiu, kuris auga ant lapuočių. Pušinis ugniagrybis auga būtent ant spygliuočių, pirmiausia ant pušų, ir tai padeda juos atskirti.