Rhodotus palmatus

Aprašymas

Raukšlėtasis persikinis grybas (Rhodotus palmatus) yra smulkus grybas su ryškiai rausvai lašišiniu, drebučių pavidalo ir guminiu 2–6 cm skersmens galvute, padengta būdingu šviesesnių gyslelių ir griovelių tinklu, primenančiu raukšlėtą persiko odelę. Apačioje yra tankios, šviesiai rausvos plokštelės, o kotas trumpas, dažniausiai įsitvirtinęs ne galvutės centre ir padengtas švelniu baltu pūkeliu. Minkštimas kartus.

Jis auga ant negyvos lapuočių medžių medienos, dažniausiai guobų, drėgnuose, pavėsingiuose miškuose nuo rugpjūčio iki lapkričio. Lenkijoje jis labai retas ir griežtai saugomas, todėl jo radimas yra ypatingas įvykis; jo negalima skinti ir naikinti jo augavietės.

Jį galima atskirti nuo kitų rausvų ant medienos augančių grybų pagal ryškų tinklą ant galvutės, įpjautas arba siaurai prie koto prikibusias plokšteles ir kartų minkštimo skonį. Jis netinka valgyti.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 1,5–9 cm (dažniausiai 2–6 cm); jaunas išgaubtas, senstant išsilygina arba tampa pusapvalis, kraštas įsirietęs. Galvutės paviršius drebučių pavidalo, ryškiai rausvai lašišinis iki oranžinio arba rausvo, padengtas krintančiu į akis šviesesnių gyslelių ir briaunų tinklu, supančiu gilius, siaurus griovelius arba duobutes. Vaisiakūnių spalva, dydis ir forma priklauso nuo apšvietimo sąlygų vystymosi metu. Minkštimas tvirtas, bet guminis.

Himenoforas (kepurės apačia)

Plokštelės siaurai prie koto prikibusios iki įpjautų (pagal kai kuriuos aprašymus – plačiai prikibusios), tankios, storos, iki 11 mm pločio, nesišakojančios, šviesiai rausvos iki rožinių, šviesesnės už galvutę, nekeičiančios spalvos; kraštai lygūs. Trumpesnės plokštelės sudaro 2–4 ilgio lygius.

Kotas

Trumpas, 1,5–3 × 0,4–1 cm, dažniausiai ne centre, kartais šoninis arba centrinis, prie pagrindo dažnai šiek tiek sustorėjęs. Paviršius sausas, padengtas labai plonu trumpų, status, baltų plaukelių sluoksniu, kuris lengvai nusitrina. Nėra žiedo ir makšties. Vaisiakūniai gali „kraujuoti“ rausvu arba oranžiniu skysčiu.

Minkštimas

Vientisas, šviesiai rausvas iki kreminio, tvirtas, guminis, iki 8 mm storio, nekeičiantis spalvos. Kvapas neišsiskiriantis, silpnai vaisių, šiek tiek aštriai aromatingas. Skonis kartus (viename sename aprašyme nurodytas saldus skonis). Minkštimo ragauti nereikėtų. Geležies(II) sulfatas (10 % vandeninis tirpalas) subrendusį vaisiakūnį nudažo žaliai.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuosėdos rausvos (rečiau aprašomos kaip kreminės). Sporos rutuliškos iki kiaušiniškų, karpuotos (karpelės apie 0,5–0,7 µm), plonasienės, KOH tirpale bespalvės, neamiloidinės; dydis apie 6–8,7 × 5,6–7,4 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi intervalai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, pionierinė negyvos medienos kolonizavimo rūšis, teikianti pirmenybę palyginti mažai supuvusiai medienai. Auga pavieniui arba 2–3 vaisiakūnių grupelėmis ant negyvos lapuočių medžių medienos, visų pirma guobų (Ulmus), taip pat liepų, klevų ir paprastųjų kaštonų. Teikia pirmenybę gulintiems, pavėsyje esantiems kamienams ir rąstams vietose, kurios periodiškai užliejamos. Vaisiakūniams vystytis reikalinga ilgabangės spektro dalies šviesa, be jokios mėlynos šviesos.

Paplitimas. Cirkumborealinis paplitimas: Europa (įskaitant Skandinaviją), Šiaurės Afrika, rytinė Šiaurės Amerika, Kanada, Korėja, Japonija. Lenkijoje labai retas; po daugiau nei šimto metų pertraukos užfiksuotas Belovežo girioje, kurioje plinta; 2020 m. buvo žinomas iš 6 vietovių. Lenkijoje jis griežtai saugomas (Dz.U. 2014 poz. 1408), grėsmės kategorija E (nykstantis). IUCN Raudonajame sąraše: VU (pažeidžiamas) Europoje, NT (beveik nykstantis) pasaulyje. Jis įrašytas į daugiau nei pusę Europos grybų raudonųjų sąrašų; Baltijos šalyse laikomas išnykusiu arba tikriausiai išnykusiu. Europoje jo nykimas siejamas, be kita ko, su miškų naudojimo pokyčiais ir oro tarša, o vietomis po guobų holandiškosios ligos padidėjęs negyvų guobų skaičius galėjo būti palankus šiai rūšiai.

Vaisiakūnių formavimasis. Lenkijoje ir vidutinio klimato Europos juostoje daugiausia nuo rugpjūčio iki lapkričio; vėsiu, drėgnu oru (Europoje taip pat aprašoma, kad tęsiasi iki žiemos).

Su kuo galima supainioti?

• Pleurotus djamor (rausvasis kreivabudis) — Jauni vaisiakūniai panašūs formos ir spalvos, tačiau kreivabudžio plokštelės yra plačiai prikibusios arba nusileidžiančios koto link, o raukšlėtojo persikinio grybo – įpjautos arba siaurai prikibusios. Subrendusio raukšlėtojo persikinio grybo galvutė pusapvalė, o kreivabudis išlieka plokščias. Kreivabudžio galvutėje nėra gyslelių tinklo.
• Rhodotus asperior — Skiriasi mikroskopiniais požymiais: sporos paprastai elipsoidinės iki beveik rutuliškų, šiurkštesnės, cheilocistidės ilgesnės, šiek tiek sustorėjusiomis sienelėmis. Aptinkamas tropinėje ir subtropinėje aplinkoje (Kinija).

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje raukšlėtoji rodotė (Rhodotus palmatus) yra labai reta ir įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, todėl ją randantis grybautojas turėtų ją palikti vietoje, o ne skinti.
• Lietuvoje ji auga ant negyvos lapuočių, dažniausiai guobų, medienos drėgnuose paunksmės miškuose. Dėl to ją dažniau galima rasti sename, drėgname lapuočių miške, kuriame liko kritusių guobų kamienų.