Strobilurus esculentus

Aprašymas

Strobilurus esculentus yra nedidelis grybas, kurio kepurėlė dažniausiai yra 1,5–2,5 cm skersmens, lygi ir matinė, nuo pilkšvai ochrinės iki tamsiai rudos spalvos. Apačioje yra tankūs, balsvi iki šviesiai pilkų lakšteliai. Kotelis plonas (1–2 mm), standus, blizgus ir rusvai ochrinis, viršūnėje šviesesnis, o taukas bekvapis ir švelnaus skonio.

Jis auga ant eglių kankorėžių, dažnai ant tų, kurie dalinai užkasti paklotėje, paprastai aplink vieną kankorėžį būna apie keliolika vaisiakūnių. Jis pasirodo daugiausia ankstyvą pavasarį, nuo kovo iki birželio, rečiau rudenį. Lenkijoje jis yra dažnas, ypač kalnų eglynuose.

Jis nuo panašių Strobilurus rūšių skiriasi daugiausia substratu: pušies kankorėžiai nurodo kitą rūšį, o kartus taukas – Strobilurus tenacellus. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 1,5–2,5 cm (išimtinai iki 3,5 cm); forma pusrutuliška iki paplokščios, kartais su nedideliu gūbreliu. Kraštas neužsilenkęs. Paviršius lygus ir matinis, kartais vietomis raukšlėtas; spalva nuo pilkšvai ochrinės per rausvai rudą iki tamsiai rudos, retkarčiais ir rusvai geltona arba juosvai ruda. Kai drėgna, lakšteliai pro kraštą silpnai persišviečia. Vaisiakūniai, besivystantys po sniegu, gali būti balti.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai tankūs, išpjautiniai, balsvi iki šviesiai pilkų.

Kotas

Aukštis 3–6 cm, storis 1–2 mm; standus, tamprus, tuščiaviduris, pagrinde su grybienos liekanomis. Paviršius blizgus, rusvai ochrinis, link viršūnės šviesesnis.

Minkštimas

Plonas, balsvas, bekvapis, švelnaus skonio. Nevagokite nepažįstamų grybų tauko.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas nuo baltos iki šviesiai kreminės. Sporos elipsoidinės, lygios, neamiloidinės, 5–6,5 × 3–4 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, augantis ant eglių kankorėžių (išimtinai ir ant kėnių kankorėžių), gulinčių paklotėje, dalinai užkastų arba pasislėpusių po žeme. Aplink vieną kankorėžį paprastai auga keliolika vaisiakūnių.

Paplitimas. Žinomas daugiausia iš Europos, kur yra paplitęs; už Europos ribų aprašytas tik Meksikoje. Lenkijoje dažnas, ypač kalnų eglynuose, bet taip pat kituose miškuose, parkuose ir kapinėse, visur, kur auga eglės. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Daugiausia pavasarį (kovą–birželį), rečiau rudenį (spalį–lapkritį).

Su kuo galima supainioti?

• Strobilurus stephanocystis (lenkiškai: szyszkówka tęporozwierkowa) — Morfologiškai praktiškai neatskiriamas; lengviausiai atpažįstamas pagal substratą (pušies kankorėžius). Himenyje turi plačius cistidus su kristalų karūna viršūnėje.
• Strobilurus tenacellus (lenkiškai: szyszkówka gorzkawa) — Kepurėlės paviršius šiek tiek ruožuotas dėl persišviečiančių lakštelių; auga ant pušies kankorėžių; taukas kartus.
• Mycena strobilicola (lenkiškai: grzybówka wiosenna) — Taip pat pasirodo pavasarį ir ant eglių kankorėžių, bet turi ryškų chloro kvapą ir baltą, trapią kotelį.
• Baeospora myosura (lenkiškai: pieniążniczka szyszkowa) — Kepurėlė šviesi, kūno spalvos smėlio, kotelis apibarstytas baltomis dulkėmis; auga ant pušies kankorėžių, rečiau ant eglių kankorėžių.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas yra vienas anksčiausiai dygstančių pavasario grybų, gausiai aptinkamas visos šalies eglynuose vos nutirpus sniegui.
• Jis nėra saugomas ir nėra įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą, nes natūraliai labai dažnai aptinkamas ant samanomis ar dirvožemiu apneštų eglės kankorėžių.
• Lietuvos miškuose jį galima supainioti su panašiu metu ant tų pačių eglės kankorėžių augančia kankorėžine šalinaite, kuri išsiskiria aštriu chloro kvapu.