Suillus cavipes

Aprašymas

Tuščiakotis baravykenis yra retas grybas su 4–12 cm pločio kepurėle, sausa ir veltiniškai žvynuota, geltonai rudos, rausvai rudos ar rudos spalvos. Apatinė pusė sudaryta iš labai didelių, spinduliškai ištįsusių geltonų porų, su trumpais vamzdeliais, šiek tiek nuaugančiais kotu. Kotas viduje tuščias, cilindriškas, viršutinėje dalyje su balsvu žiedu. Pažeista mėsytė nekeičia spalvos; skonis šiek tiek rūgštus.

Auga išimtinai po maumedžiais, dažniau kalnuose. Lenkijoje jis retas (daugiau nei 80 radimviečių) ir saugomas dalinai.

Nerenkite jo: jis saugomas ir retas. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 4–12 cm; iš pradžių pusrutuliškas arba kūgiškas su užraitytu kraštu, seni egzemplioriai plokšti su nedideliu gūbreliu centre, kraštas aštrus. Visiškai padengtas smulkiais, tamsesniais kuokšteliais, veltiniškai žvynuotas, sausas (taip pat apibūdinamas kaip plaušingas, kartais su veliumo liekanomis ant krašto). Spalva nuo geltonai rudos iki rausvai rudos ar rudos.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai trumpi, šiek tiek nuaugančiais kotu. Poros labai didelės, spinduliškai ištįsusios, geltonos iki alyvavai geltonų (taip pat apibūdinamos kaip gelsvai rusvos); spalvos keičia. Jauni egzemplioriai apgaubti balsvu veliumu.

Kotas

Aukštis 4–10 cm, storis 1–2 cm; cilindriškas, pagrinde storėjantis, tuščiaviduris (iš čia ir pavadinimas). Kepurėlės spalvos arba šviesesnis; viršutinėje dalyje su balsvu, kartais vos matomu žiedu.

Minkštimas

Kepurėlėje gelsva, kempinėga; koto balta, sausesnė ir kietesnė. Pažeista nekeičia spalvos. Kvapas malonus; skonis šiek tiek rūgštus, senesnių egzempliorių sutraukiantis arba kiek kartus. Žalios mėsytės ragauti nereikėtų.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas alyvavai gelsvas. Sporos elipsiškos-verpstiškos; dydis 7–19 × 3–4 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos mikorizinis grybas, susijęs išimtinai su maumedžiais (Šiaurės Amerikoje, Ramiojo vandenyno pakrantėje, taip pat su maumedžiu).

Paplitimas. Europa ir Šiaurės Amerika. Lenkijoje užregistruota daugiau nei 80 radimviečių, dažniau kalnuose; 2006 m. Raudonoji knyga: R (retas). Apsauga: dalinė 1995–2004 m., griežta nuo 2004 m., vėl dalinė nuo 2014 m. (Dz.U. 2014 poz. 1408, kaip Boletinus cavipes).

Vaisiakūnių formavimasis. Duomenų nėra.

Su kuo galima supainioti?

• Kiti suiloidiniai grybai ir baravykijai, augantys po maumedžiais — Išsamūs skirtumai – duomenų nėra. Atpažinimo požymiai: tuščiaviduris kotas, labai didelės, spinduliškai ištįsusios poros, nuaugančios kotu, ryšys su maumedžiu.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje tuščiaviduris auksabaravykis yra itin retas grybas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą ir saugomas valstybės.
• Mūsų šalyje šis grybas auga tik po maumedžiais, todėl jį galima aptikti ne natūraliuose miškuose, o senųjų dvarų parkuose, botanikos soduose bei dirbtinai įveistuose maumedynuose.
• Nors kartais supainiojamas su kitais po maumedžiais dygstančiais kazlėkais, lietuvišką pavadinimą šiai rūšiai suteikė išskirtinis tuščias kotas ir stambios, kampuotos poros.