Trametes versicolor

Aprašymas

Trametes versicolor yra plonas, kietas, odiškas grybas, mažų vėduoklių arba rozečių pavidalo, dažniausiai 3–8 cm pločio. Jo viršutinė pusė turi ryškias koncentrines juostas rusvų, pilkų, melsvų ir juodų atspalvių, o kraštas yra šviesesnis. Apatinė pusė kreminė, smulkiai porėta. Kotelio neturi.

Auga visus metus, persidengdamas grupėmis, ant lapuočių medžių kamienų, kelmų ir negyvų šakų miškuose, parkuose ir soduose. Jis labai dažnas Lenkijoje.

Nuo panašių grybų jis skiriasi smulkiai porėta, ne lygia, apatine puse ir įvairiaspalvėmis zonomis. Senesni egzemplioriai kartais būna žalsvi nuo dumblių. Tai nėra kulinarinis grybas.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Vaisiakūnis bekotis, 3–8 (iki 10) cm pločio, 2–5 mm storio; priaugęs prie medžio šonu (konsolės pavidalo) arba centrališkai (lėkštelės, rosetės pavidalo). Jauni vaisiakūnis beveik vienodai šviesiai rudi ir veltiniški. Senesni – pliki, šilkažvilgiai, su ryškiomis koncentrinėmis zonomis nuo rudų iki tamsiai mėlynų ar juodų (būdingas rūšies požymis). Kraštas aštrus, plonas, šviesiausias; paviršius nelygus, spinduliškai raukšlėtas, trumpai plaukuotas arba šiurkštus. Ant senesnių egzempliorių dažnai išsivysto dumbliai, suteikiantys žalsvą atspalvį.

Himenoforas (kepurės apačia)

Poringas, vienas vamzdelių sluoksnis 0,5–2 mm ilgio, su dantiltais arba dantytais kraštais. Vamzdeliai ir poros kreminiai, senesnių egzempliorių šviesiai rudos. Poros apskritos, su amžiumi tampančios kampuotomis ir netaisyklingomis, 0,15–0,4 mm skersmens (3–5 poros 1 mm). Kotelio nėra, todėl himenoforas prie kotelio neprisitvirtinęs.

Kotas

Kotelio nėra; vaisiakūnis prie substrato prisitvirtina šonu arba centrališkai.

Minkštimas

Balta, labai plona (2–5 mm), elastinga, odiška (per kieta valgyti), aromatinga. Po paviršiaus veltiniu virš balkšvos mėsos yra tamsus sluoksnis. Skonis: duomenų nėra; jo tikrinti nereikėtų.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas šiaudų geltonumo. Sporų matmenys: duomenų nėra.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, sukeliantis baltąjį medienos puvinį (skaido ligniną). Auga ant lapuočių medžių kamienų ir kelmų, dažnai netrukus po to, kai medis nuverčiamas arba nuvirsta; taip pat aptiktas ant kėlinių ir eglių. Vaisiakūniai dažniausiai auga grupėmis, persidengdami kaip stogo čerpes. Juos kartais minta vabzdžių lervos, įskaitant kandį Nemaxera betulinella.

Paplitimas. Kosmopolitinis, aptinkamas visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Labai dažnas Europoje ir Lenkijoje, retesnis upių pakrančių miškuose ir aukštesnėse kalnų vietovėse. Auga miškuose, krūmynuose, soduose ir parkuose. Lenkijoje rūšies apsaugai nėra taikoma.

Vaisiakūnių formavimasis. Visus metus.

Su kuo galima supainioti?

• Trametes ochracea — Vaisiakūnis storesnis, mažiau įvairiaspalvis, matinis (dažniausiai kaštoninės arba pilkai kakavos spalvos), su gumburu pagrinde.
• Stereum hirsutum ir Stereum ostrea — Panašūs viršuje, bet himenoforas lygus, be vamzdelių ir porų.
• Trametes hirsuta, T. betulina, T. suaveolens, Bjerkandera adusta, Cerrena unicolor, Trichaptum spp. — Minimi kaip panašūs; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas oficialiai vadinamas įvairiaspalve kempe dėl kepurėlių paviršiuje esančių kontrastingų, įvairių atspalvių koncentrinių juostų.
• Tai viena iš dažniausiai visoje Lietuvoje sutinkamų kempinių, gausiai auganti lapuočių miškuose bei parkuose ant negyvos medienos ir pūvančių kelmų.
• Dėl plataus paplitimo ir gausios populiacijos ši rūšis Lietuvoje nėra saugoma bei nėra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.