Amanita fulva

Aprašymas

Amanita fulva yra plonas grybas, kurio kepurėlė yra 3–10 cm skersmens, šviesiai ruda iki rausvai rudos, su ryškiai vagotu pakraščiu. Ji turi baltus, laisvus lakštelius, aukštą, trapią kotą be rinkio ir laisvą, maišelio pavidalo makštį pagrinde, dažnai pasislėpusią lapų paklotėje.

Ji auga nuo vasaros iki vėlyvo rudens lapuočių ir spygliuočių miškuose, nuo žemumų iki kalnų, dažniausiai po eglėmis, beržais, pušimis ir ąžuolais. Ji yra dažna Lenkijoje.

Rinkti jos nerekomenduojama: ją lengva supainioti su nuodingomis musmirėmis, įskaitant pilkšvąją musmirę ir kitas rūšis su makštimi. Kiekvienos musmirės koto pagrindas turi būti iškastas. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 3–10 cm; iš pradžių varpelio formos-kūgiškas, vėliau paplūdęs su nedideliu gumburu, galiausiai plokščias. Pakraštys ryškiai vagotas; paviršius plikas, lygus, drėgnas – lipnus-gleivėtas. Spalva šviesiai ruda, oranžinė-ruda, galiausiai rausvai ruda. Kartais su pilkšvais šydo liekanomis. Odelę galima nulupti nuo visos kepurėlės.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai vidutiniškai tankūs, platūs, laisvi (neprikibę prie koto), balti arba šviesiai pilki.

Kotas

Aukštis 8–15 cm, skersmuo 0,8–1,5 cm (aprašymuose nurodomi skirtingi diapazonai), cilindriškas, aukštyn smailėjantis, lygus arba miltuotas, be rinkio; senesnių egzempliorių vamzdiškas (tuščiaviduris), trapus; spalva nuo baltos iki ochros rudumo. Pagrindą supą plėvinė, laisva, maišelio pavidalo makštis – pritvirtinta apačioje, laisva viršuje, siekianti iki 1/4 vaisiakūnio aukščio, balta iki ochros rudumo, kartais su rūdžių rudumo dėmėmis. Makštis dažnai pasislėpusi lapų paklotėje – ją reikia atidengti nustatant rūšį.

Minkštimas

Vandeninga, balsva iki kreminės, trapi, plona; kvapas neryškus, skonis salstelėjęs. Jos negalima ragauti.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas arba kreminis. Sporos apskritos, neamiloidinės; matmenys: 9–12,5 × 9–12,5 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi diapazonai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas, simbiozėje su ąžuolu, beržu, egle, pušimi, kaštonu ir alksniu; rūgščiose dirvožemiuose. Auga ant žemės lapuočių ir spygliuočių miškuose, nuo žemumų iki kalnų, ypač po eglėmis.

Paplitimas. Šiaurės Amerika (abejotina – pavadinimas kartais buvo klaidingai taikomas kitiems taksonams), Europa, Azija, Afrika. Dažna Lenkijoje. Ji nėra teisiškai saugoma Lenkijoje.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo vasaros iki vėlyvo rudens; Didžiojoje Britanijoje nuo gegužės iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Amanita crocea (geltonkotė musmirė) — Formuoja didesnius vaisiakūnius, ryškios oranžinės spalvos kepurėlė.
• Amanita vaginata (pilkšvoji musmirė) — Paprastai pilkų atspalvių (yra veislių, labai panašių į šią rūšį); skiriasi makštimi – išsamūs skirtumai neužbaigti.
• Nuodingos ir mirtinai nuodingos musmirės (pvz., Amanita phalloides, Amanita pantherina) — Yra rizika supainioti su nuodingomis musmirėmis; Amanita fulva neturi žiedo ir turi vagotą kepurėlės pakraštį, tačiau negalima pasitikėti vienu požymiu.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje rudoji musmirė yra viena dažniausiai sutinkamų šios genties rūšių, plačiai paplitusi visoje šalies teritorijoje, ypač spygliuočių ir mišriuose miškuose.
• Ši rūšis nėra saugoma ir nėra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, nes jos populiacija šalies miškuose yra gausi ir stabili.
• Lietuvos miškuose rudoji musmirė neretai supainiojama su kitomis musmirių rūšimis, nors nuo daugelio jų skiriasi tuo, kad jos kotas neturi žiedo.