Ampulloclitocybe clavipes

Aprašymas

Ampulloclitocybe clavipes kepurėlė yra 4–8 cm skersmens, pilkai rudos spalvos, kartais su alyvuogių atspalviu ir šviesesniu pakraščiu; sausu oru išblunka iki ochros. Jaunumoje ji iškili su nedideliu gūbreliu, vėliau tampa plokščia ir centre įdubusi. Lakšteliai kreminiai geltoni ir giliai nuaugę kotu. Kotas turi būdingą buožės pavidalo išpūstą apatinį galą, nuo kurio kildinamas rūšies pavadinimas.

Ji auga ant žemės spygliuočių, lapuočių ir mišriuose miškuose, taip pat kadagynuose ir pūdymuose, dažniausiai nuo rugpjūčio iki lapkričio, o Lenkijoje vietomis jau nuo gegužės. Lenkijoje ji yra dažna.

Ji gali būti supainiota su Clitocybe nebularis ir kitomis Clitocybe, ypač kai koto pagrindo sustorėjimas yra vos matomas. Vartojama su alkoholiu ji yra nuodinga, o kai kuriuose aprašymuose laikoma tiesiog nevalgoma. Nerenkite jos maistui.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 4–8 cm. Jauna kepurėlė lanksti arba iškili, su buku gūbreliu, su amžiumi plokštėjanti, galiausiai centre įdubusi. Kraštas iš pradžių užsiritęs, vėliau išsitiesinęs, plonas ir aštrus, šviesesnis. Paviršius lygus, plikas arba padengtas smulkiais plaušeliais, paprastai drėgnas. Kepurėlė higrofaninė: sausu oru šviesiai ochros, drėgnu oru pilkai ruda iki alyvuogių pilkumo.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai tankūs, stipriai nuaugę kotu, iš pradžių balsvi arba kreminiai, vėliau gelsvi; jie kontrastuoja su tamsesne kepurėle. Tarp lakštelių pasitaiko trumpų lakštelių (lamelių), o šalia koto lakšteliai kartais būna šakoti. Lakštelių kraštai tiesūs, vyresniuose vaisiakūniuose kartais banguoti.

Kotas

Aukštis 3–9 cm, storis 0,8–1,8 cm. Pagrindas ryškiai buožės pavidalo ir išpūstas (požymis, nulėmęs rūšies pavadinimą), prie substrato tvirtinasi baltu miceliu; sustorėjimas ne visada gerai išsivystęs. Paviršius lygus, šilkinis-plaušuotas, balsvai pilkas, kreminis arba šviesiai rudas, panašus į kepurėlę. Vidinė dalis vatos pavidalo ir minkšta; koto paviršius tvirtesnis.

Minkštimas

Balta, koto pagrinde šiek tiek gelsva, minkšta ir vandeninga; pažeista nekeičia spalvos. Skonis neryškus. Kvapas silpnas, apibūdinamas įvairiai: nuo pasenusių miltų iki salstelėto, primenančio migdolus, apelsinų žiedus arba cinamoną. Vartojama su alkoholiu rūšis yra nuodinga, todėl minkštimo negalima ragauti.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos kiaušiniškos, elipsiškos arba beveik apvalios, lygios (žiūrint per SEM, smulkiai ornamentuotos), neamiloidinės, 4,5–8,5 × 3,5–5 µm (aprašymuose pateikiami skirtingi intervalai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas, augantis ant žemės spygliuočių, lapuočių ir mišriuose miškuose (ypač po bukais), kadagynuose, tarp žolių ir nukritusių lapų, taip pat pūdymuose. Senus vaisiakūnius kartais parazituoja Volvariella surrecta.

Paplitimas. Europa (nuo Ispanijos iki šiaurės Skandinavijos ir Islandijos), Šiaurės Amerika, taip pat Korėja, Japonija ir Australija. Dažna ir vis dažnesnė Šiaurės Europoje; Šiaurės Amerikoje dažna po pušimis rytuose, rečiau pasitaiko šiaurės vakaruose. Lenkijoje dažna. Lenkijoje teisiškai saugoma nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Lenkijoje nuo gegužės iki lapkričio; Šiaurės Europoje daugiausia nuo rugpjūčio iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Clitocybe nebularis — Didesnė, su tvirtesniu ir šiek tiek rūgštoku minkštimu; trunant pirštu, lakšteliai lengvai atsiskiria nuo kepurėlės; neturi ryškiai buožės pavidalo koto pagrindo, lakšteliai mažiau nuaugę žemyn, bendra spalva šviesesnė.
• Clitocybe costata — Net ir senesni egzemplioriai turi užsiritusį, banguotą kepurėlės kraštą; dažniausiai be gūbrelio, o spalva labiau rausvai ruda.
• Ampulloclitocybe avellaneialba — Šiaurės Amerikos rūšis; didesnė, su tamsesne kepurėle ir baltas lakšteliais.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuviškas šio grybo vardas – buožėtoji tauriabudė – tiesiogiai atspindi koto formą, kurio pamatinė dalis yra pastebimai sustorėjusi ir primena buožę.
• Lietuvoje ši rŢšis nėra reta ar įtraukta į saugomų rŢšių sąrašus, ji daŴnai aptinkama įvairių šalies regionų spygliuoāių bei mišriuose miškuose.
• Lietuvos miškuose šis grybas dėl panašios kepurėlės formos ir atspalvių kartais supainiojamas su kitomis pilkšvomis ar rusvomis tauriabudėmis.