Calvatia gigantea

Aprašymas

Didžioji langermanija formuoja vienus iš didžiausių grybų vaisiakūnių: rutulio arba suplotno rutulio formos, paprastai 10–60 cm skersmens, o rekordiniais atvejais ir didesnius, primenančius ant žolės gulintį kamuolį. Jauna ji yra balta, lygi ir miltuota; su laiku ruduoja ir sutrūkinėja. Ji neturi kepurėlės, lakštelių ar koto.

Ji auga vėlyvą vasarą ir rudenį pievose, ganyklose, parkuose ir soduose ant derlingų dirvožemių, Lenkijoje daugiausia šalies šiaurėje. Pietuose ji reta.

Kiekvieną vaisiakūnį būtina perpjauti išilgai: gelsvas, žalsvas arba rudas vidus reiškia, kad grybas jau senas ir netinkamas valgyti. Viduje jokiu būdu neturi matytis kepurėlės ir lakštelių kontūrų (jauna musmirė) arba būti želatiningas.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Gasterofitų rūšis: be kepurėlės; vaisiakūnis rutuliškas arba suplotas, skersmuo 10–60 cm (pagal kai kuriuos aprašymus iki 80 cm), apimtis iki 135 cm; pagrinde baltos grybienos virvelė. Jaunų egzempliorių egzosperidis baltas, miltuotas, vėliau šviesiai ochrinis, galiausiai odiškai rudas. Endoperidis baltas, popierinis, su amžiumi pilkai geltonas ir nešvariai rudas. Subrendęs peridis sutrūkinėja ir nukrenta.

Himenoforas (kepurės apačia)

Be lakštelių ar vamzdelių; sporos formuojasi vaisiakūnio viduje gleboje (sporų masėje).

Kotas

Be koto; vaisiakūnio pagrindas su subgleba (silpnai išsivysčiusia, kompaktiška, sunkiai atskiriama nuo glebos).

Minkštimas

Gleba (vidus) jaunų egzempliorių balta, standi, vatos pavidalo ir kompaktiška; subrendus aukso geltonumo, pilkai geltona, galiausiai alyviškai ruda ir miltinga. Nekaišiokite neatpažintų grybų minkštimo į burną.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporos gelsvos, nuo rutuliškų iki plačiai kiaušiniškų, lygios arba smulkiai karpotos, su vienu lipidų lašu; masėje rausvai rudos. Dydis apie 3–6 µm (aprašymuose pateikiami įvairūs ir neaiškūs diapazonai). Jaunų sporų masė balta, senesnių egzempliorių alyvinė, su nemaloniu kvapu.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas ant derlingų, daug azoto turinčių dirvožemių (taip pat ir rūgščių), pievose, ganyklose, parkuose ir soduose, lapuočių miškuose.

Paplitimas. Šiaurės Amerika, Europa, taip pat Taivanas, Naujoji Zelandija, Singapūras. Lenkijoje dažnesnė šiaurėje, reta pietuose. Lenkijoje anksčiau griežtai saugoma rūšis; nuo 2014 m. spalio 9 d. išbraukta iš saugomų grybų sąrašo (dabar nesaugoma). Senesniuose aprašymuose ji nurodoma kaip saugoma kai kuriose Lenkijos dalyse ir kaip gamtosaugos rūpestis Norvegijoje.

Vaisiakūnių formavimasis. Vėlyva vasara ir ruduo (Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurės Amerikoje rugpjūtis–spalis); tikslingi mėnesiai Lenkijoje – duomenų nėra.

Su kuo galima supainioti?

• Scleroderma citrinum (paprastoji ankštenė) — Nuodingas. Daug kietesnis, elastingas vaisiakūnis, vidus tamsiai violetiniais-juodas ankstyvuoju laikotarpiu, su baltu tinklišku raštu.
• Jauni musmirių (Amanita) vaisiakūniai, pvz., Amanita virosa — „Kiaušinio“ stadijoje jie gali priminti kukpūdris; perpjauti jie parodo kepurėlės ir lakštelių kontūrus, o kukpūdrė turi vienodą baltą vidų be lakštelių.
• Poniabudės (Phallaceae, pvz., Phallus) „kiaušinio“ stadijoje — Želatiningas vidus rodo poniabudę; tokio vaisiakūnio valgyti negalima.
• Kitos kukpūdrės ir ankštenės — Lengva atskirti dėl milžiniško dydžio; šaltinių teigimu, nėra panašių tokio dydžio rūšių.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje didysis kukurdvelkis ilgą laiką buvo griežtai saugomas ir įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą kaip reta rūšis.
• Mūsų šalies kaimuose šis grybas nuo seno vadinamas vaizdingais liaudiškais vardais, pavyzdžiui, „bumbulu“ ar „vilko tabaku“, nes subrendusio vaisiakūnio leidžiamos sporos primena dūmų kamuolius.
• Lietuvos pievose bei parkuose netikėtai išdygęs milžiniškas kukurdvelkis iš tolo dažnai supainiojamas su numestu baltu kamuoliu ar ganomu naminiu gyvūnu.