Coprinellus micaceus

Aprašymas

Coprinellus micaceus turi nedidelę kepurėlę, dažniausiai 1–5 cm, geltonai rudą arba rusvai gelsvą, varpelio formos, su ryškiais grioveliais, einančiais nuo pakraščio beveik iki centro. Jauni vaisiakūniai padengti smulkiais, balsvais, blizgančiais grūdeliais, kurie primena žėručio trupinius ir kuriuos lietus lengvai nuplauna. Kotas baltas, trapus ir viduje tuščiaviduris, 3–10 cm ilgio. Senstant lakšteliai tamsėja nuo baltos per rudą iki juodos.

Jis auga nuo gegužės iki lapkričio, dažnai tankiomis grupelėmis ant lapuočių medžių kelmų ir šaknų, taip pat ant užkastos medienos, soduose, parkuose ir pakelėse. Lenkijoje jis dažnas. Po daugelio dienų lietaus arba praėjus kelioms valandoms po nuskynimo, lakšteliai ištirpsta į juodą, rašalo konsistencijos skystį.

Jį lengviausiai supainioti su kitomis Coprinellus rūšimis, ypač su Coprinellus truncorum, kurios lauko sąlygomis praktiškai neįmanoma atskirti, ir su Coprinopsis atramentaria, kuri sukelia nemalonius simptomus, kai su alkoholiu. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Jaunystėje kiaušiniškas arba cilindriškas, 1–2,5 cm skersmens, vėliau varpelio formos, kartais su plačiu gūbreliu, galiausiai išsiskleidęs ir šiek tiek išgaubtas, 0.8–5 cm skersmens ir kelių centimetrų aukščio. Pakraštys klostuotas, gulsčiais grioveliais išvagotas beveik iki centro (grioveliai atitinka ilgesnių lakštelių padėtį), senesniuose vaisiakūniuose spinduliškai įskilęs ir šiek tiek atsiraitojęs. Spalva geltonai ruda iki rusvai gelsvos, dažnai su tamsesniu centru, šviesesnė (kreminė) link pakraščio; kepurėlė higrofaninė. Jaunystėje padengta balsvais, blizgančiais grūdeliais – universalo veliumo liekanomis, sudarytomis iš bespalvių, lygių, maždaug 25–65 µm skersmens sferinių ląstelių (dažniausiai 40–50 µm). Grūdelius lietus lengvai nuplauna, todėl vyresni egzemplioriai dažnai būna lygūs. Drėgnu oru kepurėlė ištirpsta.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai glausti, siaurai priaugę prie koto, jaunystėje balti, vėliau tamsiai rrudos, galiausiai juodi; kraštai ilgą laiką išlieka balti. Kepurėlės išsiplėtimas perskiria lakštelius išilgai vidurio plokštumos ir sudrasko pakraštį į spindulius. Autolizė (tirpimas) prasideda nuo apatinės lakštelių dalies, prieš viršutinei daliai tampant visiškai juodai. Drėgnu oru lakšteliai ištirpsta į juodą skystį, prisotintą sporų; procesas gali prasidėti jau po valandos nuo nuskynimo.

Kotas

Ilgis 3–10 cm, storis 2–5 mm, daugiau ar mažiau vienodo storio per visą ilgį, cilindriškas, trapus, viduje tuščiaviduris. Spalva balta, gali išblukti nuo pag Hindo iki nešvariai kreminės. Jaunuose egzemplioriuose smulkiai apibarstytas balsvu, aksominiu apnašu, kuris laikui bėgant išnyksta, todėl kotas tampa daugiau ar mažiau lygus ir blizgus. Pagrinduose kartais yra rudimentinis žiedas – kita universalo veliumo liekana.

Minkštimas

Plona, trapi, kote balta, kepurėlėje rusva. Kvapsnis ir skonis neišsiskiriantys. Mėsos negalima ragauti atpažinimui.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas tamsiai rudas iki rudai juodo. Sporos 7–11 × 4–7 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi diapazonai), rausvai rudos iki juodos, lygios, migdolo formos arba verpstiškos žvelgiant iš šono, kiaušiniškos iki mitro formos žvelgiant iš priekio, lęšio formos, su centrine, nupjauta daigumo pora.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, augantis ant ne gyvos organinės medžiagos: ant kelmų, rąstų ir lapuočių medžių šaknų bei ant užkastos medienos. Jis teikia pirmenybę žievei, ypač antrajai floemai, o ne pačiai medienai; medieną skaidančių grybų seka jis pasirodo vėlai, ant jau suminkštėjusios medienos. Jis taip pat gali gyventi kaip endofitas sveikų medžių audiniuose. Dažnai aptinkamas sutrikdytose vietose: pakelėse ir takuose, soduose, statybvietėse, automobilių stovėjimo aikštelių pakraščiuose; jis taip pat pasitaiko patalpose drėgnose patalpose ant pūvančios medienos. Vaisiakūniai dažniausiai auga tankiomis grupelėmis, rečiau po vieną; micelis vaisius duoda pakartotinai toje pačioje vietoje.

Paplitimas. Kosmopolitinė rūšis: Europa (įskaitant Turkiją), Šiaurės Amerika (iki Aliaskos), Pietų Amerika, Azija, Afrika, Australija, Naujoji Zelandija, Havajai. Dažna Lenkijoje, miškuose, soduose ir parkuose. Lenkijoje ji nėra teisiškai saugoma.

Vaisiakūnių formavimasis. Lenkijoje nuo gegužės iki lapkričio; Europoje nuo gegužės iki gruodžio. Dažnesnė pavasarį ir rudenį, didesnės drėgmės laikotarpiais. Vienas vaisiakūnis subręsta vidutiniškai per 5–7 dienas.

Su kuo galima supainioti?

• Coprinellus truncorum (lenkiškai: czernidłaczek pniowy) — Taip pat padengtas blizgančiais grūdeliais; lauko sąlygomis praktiškai neatskiriamas, mikroskopas nusprendžia (sporos elipsiškos su apvalia pora, o ne mitro formos su nupjauta). Teigiama, kad C. micaceus kepurėlės centre yra rudesnis ir dažniau auga grupelėmis.
• Coprinellus disseminatus — Mažesnis; kepurėlė neturi blizgančių grūdelių, bet turi smulkius plaukelius arba smulkius žvynelius; jis auga labai dideliais kiekiais ant pūvančios medienos, lakšteliai tampa juodi, bet neištirpsta.
• Coprinellus angulatus (lenkiškai: czernidłaczek kanciastozarodnikowy) — Sunku atskirti; kepurėlės paviršius matinis, lakštelių kraštai nėra balti; patikimam atpažinimui reikalingas mikroskopas.
• Coprinellus bisporus — Beveik identiškas, bet be gelsvų grūdelių ant kepurėlės ir su dviasporėmis bazidijomis.
• Coprinellus xanthothrix (lenkiškai: czernidłaczek żółtołuseczkowy) — Geltonas, veltiniškas koto pagrindas.
• Coprinopsis atramentaria — Didesnis, pilkas, be blizgančių grūdelių ant kepurėlės; auga tankiomis grupelėmis ant kelmų arba užkastos medienos. Sudėtyje yra koprino ir sukelia nemalonius simptomus, kai su alkoholiu.
• Psathyrella candolleana — Lakšteliai taip pat tamsėja, tačiau kepurėlė neturi radialinių griovelių.
• Mycena inclinata — Panašios spalvos ir auga grupelėmis ant kelmų, tačiau turi baltus lakštelius ir mažesnę kepurėlę.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje blizgusis mėšlagrybis yra labai dažnas ir plačiai paplitęs grybas, visoje šalyje gausiomis grupėmis aptinkamas ne tik miškuose, bet ir miestų parkuose ar sodybose ant yrančios lapuočių medienos.
• Dėl savo gausumo ir plataus paplitimo ši rūšis nėra saugoma ir nėra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
• Lietuvos miškuose bei parkuose šis grybas neretai supainiojamas su kitais panašiais kupetomis augančiais gentainiais, pavyzdžiui, barstytuoju mėšlagrybiu, nuo kurio skiriasi pastebimais žėrinčiais grūdeliais ant kepurėlės.