Craterellus cornucopioides

Aprašymas

Paprastasis trimitėlis yra juodas arba tamsiai pilkas trimito pavidalo grybas, kurio skersmuo 3–8 cm, o aukštis iki maždaug 12 cm. Jo vidus tuščiaviduris, o piltuvėlis sklandžiai pereina į kotą. Apatinė pusė, išorinis paviršius, yra lygus arba šiek tiek raukšlėtas ir šviesesnis, pilkas. Jis neturi lakštelių ar vamzdelių.

Jis auga nuo rugpjūčio iki lapkričio, dažnai kupstais, lapuočių ir mišriuosiuose miškuose, dažniausiai po bukais ir ąžuolais, Lenkijoje – ypač priekalnių rajonuose. Dėl tamsios spalvos jį sunku pastebėti lapų paklotėje.

Jis atpažįstamas iš trimito formos, lygios apatinės pusės ir lakštelių trūkumo. Labiausiai panaši rūšis yra Craterellus undulatus. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite. Kadangi jis tampa vis retesnis, rekomenduojama jo nerenkti.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Vaisiakūnis trimito ar piltuvėlio formos, skersmuo 0,5–8 cm (aprašuose pateikiami skirtingi intervalai), su užlinkusiu kraštu, kuris subrendusiuose egzemplioriuose yra banguotas. Vidinė (viršutinė) pusė iš pradžių ruda-juoda, vėliau juoda-pilka iki juodos, su nereguliariomis retomis žvyneliais; retai geltona. Išorinė pusė pilka-ruda, iš pradžių lygi, vėliau raukšlėta. Higrofaninis grybas.

Himenoforas (kepurės apačia)

Himenis dengia išorinę, apatinę vaisiakūnio pusę: paviršius lygus arba su žemomis, nusileidžiančiomis klostėmis, šviesesnis (pilkas). Nėra lakštelių ar vamzdelių. Subrendę egzemplioriai pabarstyti balsvomis sporomis.

Kotas

Aukštis 5–12 cm, išimtinai iki 15 cm. Viduje tuščiaviduris, plečiasi nuo pagrindo aukštyn kaip piltuvėlis ir sklandžiai pereina į kepurėlę (nėra aiškios ribos). Viršutinėje dalyje dažnai įskilęs; paviršius lygus arba raukšlėtas, pilkas-rudas iki pilko-juodo, pabarstytas sporomis.

Minkštimas

Plonas, iš pradžių pilkas-juodas, vėliau juodas, gana elastingas ir standus. Išdžiūvęs trapus, pamerktas atgauna elastingumą. Skonis nesvarbus, kvapas malonus; išvirtas tampa juodas.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas arba gelsvai rusvas (aprašuose pateikiamos skirtingos spalvos). Sporos elipsinės, lygios, bespalvės, 8–15 × 5–8,5 µm (aprašuose pateikiami skirtingi intervalai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas; dažniausiai po bukais ir ąžuolais bei kitais lapuočiais medžiais, paprastai samanose drėgnose vietose, sunkiame kalkingame dirvožemyje. Auga grupėmis, paprastai kupstais.

Paplitimas. Šiaurės pusrutulis: Šiaurės ir Centrinė Amerika, Europa, Azija; šiaurinis paplitimo apyrubis siekia vidurio Skandinaviją ir Hadsono įlanką; Pietų pusrutulyje tik Naujojoje Gvinėjoje (kai kuriuose aprašuose nurodoma ir Australija). Lenkijoje dažniausiai priekalnių rajonuose, lapuočių ir mišriuosiuose miškuose. Europoje paprastai dažnas, tačiau kai kuriose šalyse retas (pvz., Nyderlanduose); pranešama, kad Lenkijoje jis darosi vis retesnis. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Lenkijoje nuo rugpjūčio iki lapkričio (Europoje nuo birželio iki lapkričio).

Su kuo galima supainioti?

• Craterellus undulatus — Nurodomas kaip panašiausias; išsamių skirtumų nėra duomenų.
• Cantharellus cinereus — Retas, tolimas giminingas; turi rudimentinius lakštelius, tuo tarpu paprastasis trimitėlis turi lygų himenį.
• Polyozellus multiplex — Turi violetinį atspalvį.
• Craterellus sinuosus — Apatinė pusė labiau raukšlėta, sporos labiau gelsvos.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje paprastasis trimitėlis dėl savo giminystės su voveraitėmis ir tamsios spalvos liaudyje dažnai vadinamas „juodąja voveraite“ arba „vištelėmis“.
• Lietuvos miškuose šis grybas yra apyretis ir dažniausiai auga grupėmis po ąžuolais ar lazdynais, kur dėl tamsios spalvos meistriškai pranyksta tarp nukritusių rudens lapų.
• Mūsų krašte jį galima supainioti su panašiu pilkuoju trimitėliu, tačiau paprastasis trimitėlis išsiskiria giliai tuščiaviduriu piltuvėliu ir visiškai lygia arba vos banguota išorine puse be klosčių.