Exidia nigricans

Aprašymas

Raganių sviestas (Exidia nigricans) – tai drebučių pavidalo grybas su juodais, blizgančiais, susiraukšlėjusiais vaisiakūniais, paprastai kelių centimetrų skersmens. Jauni vaisiakūniai pilkšvi, apvalūs arba taurelės formos; senstant jie tampa raukšlėti kaip smegenys. Greta esantys vaisiakūniai susilieja į netaisyklingus juodus kimšulius, panašius į išsiliejusią masę. Išdžiūvę jie sukietėja ir susitraukia, o po lietaus vėl išsipučia.

Augsta ištisus metus ir labiausiai matomas drėgnu oru. Aptinkamas ant negyvų lapuočių medžių šakų, dažnai dar prisitvirtinusių prie medžio, įvairių tipų miškuose. Lenkijoje paplitęs.

Nuo panašių drebučių grybų skiriamas pagal tai, kad vaisiakūniai susilieja į didesnius kimšulius, ir pagal smulkiai karpotą paviršių. Exidia pithya auga ant spygliuočių, o Exidia glandulosa sudaro pavienius, spygliuotus vaisiakūnius. Šios rūšys labai panašios viena į kitą, todėl jas atskirti gali būti sunku.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Tipiško lietuvio nėra; vaisiakūnis drebučių pavidalo, iš pradžių pilkas, rutulio arba taurelės formos, iki maždaug 5 cm skersmens, vėliau susiraukšlėjęs kaip smegenys. Viršutinis paviršius smulkiai taškuotas arba karpotas, blizgus ir tamsus: pilkai rudas, sepijos spalvos iki juodo. Greta esantys vaisiakūniai susilieja, sudarydami išplitusius, netaisyklingus kimšulius iki maždaug 30 cm. Kiekvienas vaisiakūnis prie pagrindo prisitvirtinęs savo apačia. Drėgnas yra minkštas ir permatomai drebutinis; išdžiūvęs tampa kietas ir plutos pavidalo, o sudrėkintas vėl išsipučia.

Himenoforas (kepurės apačia)

Be lapelių, vamzdelių ar dygliukų; sporas nešantis sluoksnis (himenijus) dengia viršutinį, raukšlėtą vaisiakūnio paviršių.

Kotas

Be kotelio; vaisiakūnis bekotis, savo pagrindu prisitvirtinęs prie medienos.

Minkštimas

Juodšvilas iki rusvo, permatomas, drebutinis, bekvapis. Nebandykite ragauti.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuospaudos spalva: duomenų nėra. Sporos cilindriškos, išlenktos (dešrelės formos), lygios, maždaug 8–23 × 3–7 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi intervalai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, skaidantis negyvą medieną; paprastai ant negyvų lapuočių medžių šakų, kurios dar prisitvirtinusios, rečiau ant spygliuočių. Kurį laiką išlieka ir ant nukritusių šakų bei rąstų.

Paplitimas. Europa (šiaurėje iki maždaug 55,7° platumos) ir Naujoji Zelandija; jo buvimas Šiaurės Amerikoje neaiškus. Paplitęs Vidurio Europoje ir Lenkijoje. Aptinkamas įvairių tipų miškuose, dažniau žemumose; Lenkijos kalnuose pasiekia maždaug 1000 m virš jūros lygio. Lenkijoje įstatymais nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Vaisiakūniai pasirodo ištisus metus, ypač drėgnu oru.

Su kuo galima supainioti?

• Exidia pithya (lenk. kisielnica smołowata) — Vaisiakūniai taip pat juodi ir drebutiniai, bet mažesni ir plokšti; auga beveik vien ant spygliuočių.
• Exidia glandulosa (lenk. kisielnica trzoneczkowa) — Vaisiakūniai pavieniai, statinaitės arba lėkštutės formos, retai susilieja; išorinė pusė padengta dygliukais.
• Exidia friesiana — Paviršius lygus, be karpų; auga tik ant spygliuočių.
• Exidia truncata — Sudaro atskirus, kūgio formos vaisiakūnius, kurie retai susilieja.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje juodoji drebutė (Exidia nigricans) nėra saugoma rūšis ir neįrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Ji pakankamai paplitusi, o jos juodos, blizgančios, drebučių pavidalo masės neretai matyti ant nudžiūvusių lapuočių medžių šakų drėgnuose miškuose.
• Lietuvos miškuose šį grybą dažniausiai pamatysi ant nukritusių ar dar kabančių negyvų lapuočių šakų, ypač po lietaus, kai išdžiūvę juodi gumuliukai vėl išbrinksta ir suminkštėja. Todėl jis labiausiai krenta į akis drėgną rudenį ir pavasarį.
• Lietuvoje šią drebutę lengva supainioti su panašia gleivėtąja drebute (Exidia glandulosa), kuri auga ant tų pačių lapuočių šakų. Abi rūšys atrodo beveik vienodai, todėl patikimai jas atskirti galima tik pagal smulkesnius požymius, pavyzdžiui, mikroskopu.