Fistulina hepatica

Aprašymas

Ąžuolinė kepena atrodo kaip gabalas žalios mėsos ar kepenų, priskirtas prie ąžuolo kamieno. Kepurėlė, dažniausiai 10–20 cm pločio, yra liežuvio ar inksto formos, grubi, raudona iki purpuriškai rudos, apačioje kreminės-baltos spalvos su smulkiomis poromis. Minkštimas sultingas, marmurinis, išskiria raudonas sultis, kai supjaustomas, ir turi rūgštų skonį.

Ji auga ant gyvų ir negyvų ąžuolų, ant kamienų, šaknų ir kelmų, o kitose šalyse taip pat ant valgomojo kaštono. Ji pasirodo vasarą ir rudenį.

Rūšis yra iš dalies saugoma Lenkijoje ir laikoma reta, todėl rinkimas yra apribotas. Senesni vaisiakūniai gali sukelti skrandžio sutrikimų.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Metinė, plotis 7–30 cm (aprašymai pateikia skirtingus diapazonus), storis 2–6 cm. Iš pradžių gumbuota, vėliau pagalvėlės formos, galiausiai mentelės formos, pusapvalė arba inksto formos (liežuvio formos). Viršutinis paviršius šiek tiek spinduliškai dryžuotas, briaunotas ir karpuotas, grubus; rožinė arba oranžiniais raudona jaunystėje, vėliau kraujo raudonumo iki purpuriškai rudos. Jaunos kepurėlės išskiria gausiai kraujo raudonumo sultis ir primena gyvulio kepenis.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai kompaktiški, sugrūsti, balsvi iki kreminių, gelsvi, vėliau rūdžių rudumo; vamzdelių ilgis – patikimų duomenų nėra. Poros smulkios, apskritos, 0,2–0.3 mm skersmens. Himenoforas kreminės-baltos spalvos.

Kotas

Šoninis, trumpas, 2–5 cm ilgio, iki 4 cm pločio (aprašymai pateikia skirtingus diapazonus), vos pastebimas arba jo nėra.

Minkštimas

Storis 2–6 cm; minkštas, mėsingas jaunystėje, pilnas kraujo raudonumo sulčių, mėsos raudonumo su marmurinėmis gyslomis; malonus kvapas, rūgštus skonis. Supjaustytas išskiria rausvas sultis, kurios gali palikti dėmes.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudo spalva: balta arba rausva (aprašymai skiriasi). Sporos kiaušiniškos, lygios, bespalvės, 4–6 × 3–4 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Medžių parazitas ir saprotrofas. Auga pavieniui arba kelių susiliejusių vaisiakūnių grupėmis ant šaknų, kamienų, kelmų ir išvirtusių ąžuolų, taip pat ant ąžuolo medienos; remiantis kai kuriais aprašymais taip pat ant valgomojo kaštono, o Australijoje ant eukaliptų. Sukelia rudą medienos puvinį, irimas vystosi labai lėtai, net kelis dešimtmečius. Ąžuolo mediena įgauna raudoną atspalvį, kuris padidina jos vertę baldų gamyboje.

Paplitimas. Atsiranda Europoje, Afrikoje, Australijoje, Šiaurės, Centrinėje ir Pietų Amerikoje bei Azijoje. Lenkijoje iki 2020 metų buvo pranešta apie maždaug 250 vietų; Raudonojoje knygoje su statusu R (potencialiai nykstanti). Apsauga: 1995–2004 m. iš dalies, 2004–2014 m. griežta, nuo 2014 m. iš dalies (Dz.U. 2014 item 1408). Taip pat nykstančiųjų sąrašuose Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Lietuvoje.

Vaisiakūnių formavimasis. Didžiojoje Britanijoje ir Europoje nuo liepos (rugpjūčio) iki spalio ir iki rudens pabaigos; tikslūs duomenys Lenkijai – duomenų nėra.

Su kuo galima supainioti?

• Pseudofistulina radicata — Minimas kaip panaši rūšis; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.
• Amylocystis lapponica, Ischnoderma resinosum, Leptoporus mollis, Rhodofomes cajanderi — Minimi kaip panašūs; išsamūs skirtumai – duomenų nėra. Ąžuolinė kepena išsiskiria mėsingu, raudonu vaisiakūniu ant ąžuolo, išskiriančiu rausvas sultis.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje ši reta rūšis vadinama ąžuoline kepena ir yra griežtai saugoma, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
• Savo lietuvišką pavadinimą grybas pelnė dėl išskirtinės formos bei spalvos, primenančios gyvūno kepenis, o mūsų šalyje jį galima pamatyti tik ant senų ąžuolų kamienų ar šaknų.
• Dėl itin savitos išvaizdos ir išsiskiriančių raudonų sulčių Lietuvos gamtoje šio grybo praktiškai neįmanoma supainioti su jokiu kitu vietiniu medžių grybu.