Gymnopus dryophilus

Aprašymas

Paprastoji plempė yra nedidelis grybas su 1.5–6 cm skersmens kepurėle, lygia ir plika, nuo kreminės ir ochros iki rausvai rudos spalvos. Spalva keičiasi priklausomai drėgmės: po lietaus kepurėlė tamsėja, sausu oru šviesėja, ypač pakraštyje. Lakšteliai labai tankūs ir trapūs, balti arba kreminiai, o plonas, tuščiaviduris kotas yra kepurėlės spalvos. Jo pagrinde matomi balti micelio siūleliai, kurie dažnai išraunami kartu su grybu.

Auga lapuočių ir spygliuočių miškuose, miško pievose, parkuose ir soduose, kaip pavieniai vaisiakūniai, kuokštais, lankais ar ratais. Vaisiakūniai pasirodo nuo pavasario iki gruodžio, dažnai tuomet, kai kitų grybų mažai. Lenkijoje ji labai dažna.

Ją galima supainioti su lauminiu mažūnu, kuris turi elastingą kotą, retesnius lakštelius ir auga pievose bei ganyklose, taip pat su kitomis Gymnopus rūšimis, pvz., smirdinčiąja plempe, kvepiančia supuvusiais kopūstais. Paprastoji plempė kataloge priskirta prie nevalgomų, o suvalgčius jos užregistruota virškinamojo trakto sutrikimų, todėl jos nereikėtų rinkti maistui.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 1.5–6 cm; jauniklių varpelio formos arba iškili, vėliau plokščia, senesnių egzempliorių netaisyklinga. Paviršius lygus, plikas. Spalva šviesiai ochros, rausvai geltona, gelsvai ruda iki rausvai rudos; grybas higrofaninis: po lietaus šviesiai rudas, sausu oru šviesiai kreminis, su tamsesniu centru. Pakraštys dažniausiai negrioviotas, senesnių egzempliorių banguotas ir nelygus.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai labai tankūs, ploni ir trapūs, siaurai priaugę prie koto (senatvėje atsiskiria), iš pradžių balti, vėliau ochros-kreminiai.

Kotas

Aukštis 2–8 cm, storis 2–6 mm, cilindriškas, tuščiaviduris kaip vamzdelis, trapus, kartais ties pagrindu šiek tiek pastorėjęs. Paviršius lygus ir plikas, ochros-rudas, kepurėlės spalvos. Pagrindas apipintas baltais iki gelsvais micelio siūleliais, kurie dažnai išraunami kartu su vaisiakūniu. Žiedo nėra.

Minkštimas

Plona, balsva, vandeninga. Skonis ir kvapas neišreikšti. Minkštimo ragauti nereikėtų.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos elipsiškos iki šiek tiek lašo formos, lygios, bespalvės, neamiloidinės (nereaguoja Melzerio reagento), apie 5–6.5 × 2.5–3.5 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sazrotrofas, augantis ant žemės tarp lapų ir žolių, tiek rūgščiuose, tiek šarminiuose substratuose; kartais ant negyvų, nukritusių drebulių kamienų ir kartais puolantis gyvą medieną. Epitetas dryophilus reiškia „mėgstantis ąžuolus“, tačiau grybas taip pat auga po daugeliu kitų lapuočių ir spygliuočių medžių. Vaisiakūniai kartais turi parazitinio grybo Syzygospora mycetophila arba S. tumefaciens išaugas.

Paplitimas. Paplitęs Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje (Europoje, Šiaurės Amerikoje). Lenkijoje labai dažnas: spygliuočių ir lapuočių miškuose, miško pievose, parkuose, soduose ir daržuose, dažnai lankais ir raganų ratais; taip pat aptinkamas kuokštais ant medžio žievės mulčo, paskleisto želdynuose. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo balandžio arba gegužės iki gruodžio; ji dažnai pasirodo tada, kai kitų grybų mažai.

Su kuo galima supainioti?

• Marasmius oreades (lauminis mažūnas) — Elastingas, tvirtas kotas, retesni lakšteliai; auga pievose ir ganyklose. Abi rūšys sudaro raganų ratus.
• Gymnopus hariolorum (smirdinčioji penktaragė) — Supuvusių kopūstų kvapas ir veltiniškai šerpetotas micelis koto pagrinde.
• Gymnopus aquosus (vandeningoji penktaragė) — Šviesesnė kepurėlė ir ties pagrindu pastorėjęs kotas.
• Rhodocollybia butyracea — Sporų atspaudas rausvas, o dalis sporų Melzerio reagente nusidažo rausvai rudai.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas tradiciškai vadinamas ąžuoline laibūnėle ir yra vienas iš plačiausiai paplitusių, visoje šalies teritorijoje dažnai sutinkamų miško paklotės grybų.
• Ši rūšis nėra teisiškai saugoma ir nėra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, nes natūraliai gausiai auga daugelyje šalies spygliuočių bei lapuočių miškų.
• Lietuvos miškuose mažiau patyrę stebėtojai šį grybą dėl panašios kepurėlės spalvos kartais supainioja su kitomis smulkiomis laibūnėlėmis ar nuodingomis plaušabudėmis.