Heterobasidion annosum

Aprašymas

Šaknų puvinio grybas (Heterobasidion annosum) yra kietas, medienos konsistencijos grybas, auganti pačioje žemės paviršiaus ties, ant spygliuočių kelmų, šaknų kakliukų ir atsidengusių šaknų. Vaisiakūnis yra lentynos arba netaisyklingos plutos formos, dažniausiai 5–10 cm skersmens, viršuje rausvai rudas iki tamsiai rudo, matinis ir gumbuotas, su baltu pakraščiu. Apatinė pusė balta–kreminė, su labai mažomis poromis, kurie pažeisti parudąva. Minkštimas pluoštinis-kamštinis, senstant tampa medieniškas.

Grybas auga spygliuočių ir mišriuose miškuose, visus metus, nes vaisiakūniai yra daugiamečiai. Tai vienas pavojingiausių medžių parazitų miškuose: sukelia šaknų ir kamieno puvinį, o medis, ant kurio atsirado vaisiakūniai, dažniausiai jau pasmerktas žūti. Jis dažnai aptinkamas džiūstančių medžių lopinėliuose, ypač eglynuose.

Nuo kitų panašios išvaizdos kempinių grybų skiriasi daugiamečiu, kietu vaisiakūniu su baltu pakraščiu, mažomis poromis ir augimo vieta spygliuočių šaknyse. Dvi giminingos Heterobasidion rūšys, augančios daugiausia ant eglių ir kėnių, plika akimi beveik nesiskiria. Rūšis yra nevalgoma.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Vaisiakūnis daugiametis, patvarus, kempės formos, lentynos pavidalo, išsisklaidęs-atlenktas arba netaisyklingas, dažnai banguotas; prisitvirtinęs šonu arba pagrindu. Auga pavieniui arba nedidelėmis grupėmis, suaugusiomis pagrindais. Skersmuo dažniausiai 5–10 cm (aprašymuose nurodomi ir egzemplioriai iki maždaug 40 cm pločio ir 3,5 cm storio). Paviršius matinis, sudaro plonką plutą, dažnai gumbuotas ir nelygus; spalva rausvai ruda iki tamsiai rausvai rudos, centrinėje dalyje juodai ruda, senstant juoduojanti. Augantis pakraštys baltas. Gali pasitaikyti ir išsklaidyta (resupinatinė) forma, susidedanti tik iš baltos plutos, atitinkančios vaisiakūnio apatinę pusę.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai balti–kreminiai, vyresniuose egzemplioriuose išsidėstę sluoksniais. Poros mažos, apvalokos, nusileidžiančios, 0,2–0,4 mm skersmens (apie 3–4 per mm), baltos, pažeistos lengvai parudauja.

Kotas

Kotelio nėra; vaisiakūnis bekotis, prie pagrindo prisitvirtinęs šonu arba pagrindu.

Minkštimas

Storis 0,5–3 cm, šviesios medienos spalvos, pluoštinis-kamštinis; jaunas tamprus, vyresnis medieniškas. Kvapas saldžiarūgštis arba ryškiai grybų (aprašymai skiriasi). Minkštimo neragauti.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuosėdos baltos. Sporos neamiloidinės, apvaliai elipsinės, smulkiai taškuotos, 5–6 × 4–4,5 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Pavojingas medžių parazitas ir saprotrofas, daugiausia spygliuočių (eglių, pušų, kėnių), rečiau lapuočių (beržų, bukų, ąžuolų). Sukelia intensyvų šaknų ir kamieno pagrindo puvinį (baltąjį, margą ir duobėtą puvinį). Užsikrečiama per žaizdas ir šviežiai nupjautus kelmų paviršius, kuriuos pasiekia vėjo nešamos sporos, o vėliau per šaknų suaugimus ir sveikos bei ligotos šaknies kontaktą; grybiena šaknyse plinta apie 0,1–2 m per metus. Daugiausia žalos padaro eglynuose ant buvusių žemės ūkio dirvų. Teikia pirmenybę neutralioms arba šarminėms dirvoms, rūgščiose pasitaiko retai. Vaisiakūniai dažniausiai susidaro po medžio žūties, o derlingose augavietėse gali pasirodyti ir ant gyvų medžių.

Paplitimas. Paplitęs Šiaurės pusrutulio spygliuočių ir mišriuose miškuose (Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje); pagal kai kuriuos aprašymus – ir Centrinėje Amerikoje, Afrikoje bei Australijoje. Lenkijoje auga spygliuočių ir mišriuose miškuose. Vaisiakūniai auga žemai: ant šaknų kakliukų, kelmų, kamienų pagrindų ir atsidengusių šaknų. Lenkijoje teisiškai nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Vaisiakūniai daugiamečiai, todėl randami visus metus; lytinės sporos išsisklaido daugiausia vasarą. Tikslių duomenų apie mėnesius nėra. Vaisiakūniai atsiranda tik praėjus 1,5–3 metams po užsikrėtimo.

Su kuo galima supainioti?

• Heterobasidion abietinum (kėnių šaknų puvinio grybas) — Auga daugiausia ant kėnių, retai ant eglių; vaisiakūniai atrodo labai panašiai, todėl patikimam atskyrimui reikalingi šeimininkas ir specialūs tyrimai.
• Heterobasidion parviporum (smulkiaporis šaknų puvinio grybas) — Auga daugiausia ant eglių, retai ant kėnių; vaisiakūnius makroskopiškai sunku atskirti.
• Neoantrodia serialis (eilinis kempinis) — Vaisiakūniai blyškesni ir gelsvi, o ne rausvai rudi iki tamsiai rudų su baltu pakraščiu.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šį grybą dažnai vadina šaknų kamiengrybiu arba šakniniu pušų kamienagrybiu – pavadinimas rodo, kad jis puola spygliuočių, ypač eglių ir pušų, šaknis bei kelmus.
• Lietuvos miškininkams šaknų kamieninis puvinys yra vienas žinomiausių ir svarbiausių spygliuočių miškų ligų sukėlėjų, todėl šis grybas čia laikomas miško kenkėju, o ne saugotina rūšimi, ir į Raudonąją knygą jis neįrašytas.
• Dažniausiai jis pastebimas eglynuose ir pušynuose visoje Lietuvoje, ypač ten, kur po kirtimo lieka švieži kelmai – per juos infekcija plinta į šaknis ir toliau į gretimus medžius.