Hygrocybe coccinea

Aprašymas

Raudonoji higrocibė (Hygrocybe coccinea) yra smulkus grybas ryškiai raudona 2–5 cm skersmens kepurėle. Skrybėlė lygi, drėgnu oru gleivėta, senstant blunka iki ochros geltonumo. Plokštelės raudonai oranžinės, vėliau geltonai oranžinės, o trapus, tuščiaviduris kotas raudonas, link pagrindo šviesesnis. Minkštimas plonas, vandeningas, švelnaus skonio ir silpno kvapo.

Augia nuo birželio iki spalio, dažniausiai vasaros pabaigoje ir rudenį, pavieniui arba grupėmis skurdžiose, sausose ganyklose, pievose ir miško aikštelėse, daugiausia papėdžių ir kalnų juostoje. Lenkijoje yra reta ir įrašyta į Raudonąją knygą.

Atskirti nuo kitų raudonųjų vaškagrybių gali būti sunku. Hygrocybe punicea yra didesnė ir jos skrybėlės minkštimas baltoksnis, o Hygrocybe reidii, Hygrocybe helobia ir Hygrocybe miniata yra smulkios ir panašios spalvos. Dėl retumo ir mažo dydžio praktinės paskirties neturi ir jos nederėtų rinkti.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 2–5 cm; jauna pusrutulio arba varpelio formos, senstant tampa išgaubta, vėliau beveik plokščia. Paviršius lygus, drėgnomis sąlygomis gleivėtas, sausu oru blankus, su smulkiais prigludusiais plaušeliais; kraštas aštrus, skrybėlė tik silpnai grioveliuota. Spalva raudona iki ryškiai raudonos, senstant bląstanti iki ochros geltonumo.

Himenoforas (kepurės apačia)

Plokštelės storos, plačios, gana tankios (pagal kai kuriuos aprašymus gana retos), plačiai prisitvirtinusios ir nusileidžiančios su nedideliu dantuku; iš pradžių raudonai oranžinės, vėliau geltonai oranžinės. Plokštelių briaunos geltonos ir lygios.

Kotas

Aukštis 2–6 cm, storis 3–10 mm, cilindrinis, suplotas, dažnai išlinkęs, prie pagrindo šiek tiek susiaurėjęs; paviršius lygus, plaušuotas, kotas trapus ir viduje tuščiaviduris. Spalva ryškiai raudona iki raudonai oranžinės, link pagrindo balta arba gelsva. Žiedo nėra.

Minkštimas

Plonas, trapus, vandeningas; skrybėlėje raudonai oranžinis arba gelsvai raudonas. Kvapas ir skonis švelnūs, silpni. Minkštimo ragauti nereikėtų.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuospaudas baltas. Sporos ovalios, 7–9,5 × 4–5 µm (matmenys iš vieno aprašymo).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofinis grybas, augantis pievose; pavieniui arba grupėmis skurdžiose, sausose ganyklose ir netręštose pievose, miško aikštelėse ir miško pakraščiuose. Šiaurės Amerikoje taip pat miškuose, įskaitant augimą po sekvojomis.

Paplitimas. Šiaurės pusrutulis: Europa (ypač netręštos pievos), Šiaurės Amerika, Azija (Nepalas, Indija, Kinija, Japonija). Egzemplioriai iš Australijos, iš pradžių identifikuoti kaip H. coccinea, perklasifikuoti į kitas rūšis. Lenkijoje reta, auga daugiausia papėdžių ir kalnų juostoje; Raudonojoje knygoje turi kategoriją R (potencialiai nykstanti dėl ribotos arealo ir mažų buveinių plotų). Taip pat įrašyta į nykstančių rūšių sąrašus, be kita ko, Belgijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose. Lenkijoje nėra saugoma rūšių apsaugos priemonėmis.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo birželio iki spalio; Europoje dažniausiai vasaros pabaigoje ir rudenį (rugpjūtis–spalis), Šiaurės Amerikoje taip pat žiemą.

Su kuo galima supainioti?

• Hygrocybe punicea (tamsiai raudonoji higrocibė) — Didesnė, skrybėlės minkštimas baltoksnis.
• Hygrocybe miniata (cinoberinė higrocibė) — Smulki raudonoji vaškagrybė, labai panaši; kai kurie autoriai ją laiko H. coccinea sinonimu, kiti – atskira rūšimi.
• Hygrocybe reidii (medaus kvapo higrocibė) — Mažesnė raudonoji vaškagrybė; išsamius požymius reikia patikrinti. Lenkijoje saugoma (dalinė apsauga), į Atlasą neįtraukta – nerinkti.
• Hygrocybe helobia (česnako kvapo higrocibė) — Mažesnė raudonoji vaškagrybė, susijusi su drėgnomis, durpyninėmis buveinėmis.
• Saugomos vaškagrybės (Hygrocybe) — Atsargiai: saugomos rūšys, neįtrauktos į Atlasą: H. calyptriformis (Lenkijoje griežta apsauga; rožinė, kūgiška) ir H. splendidissima (stambi, raudona), H. aurantiosplendens (oranžinė), H. reidii, H. citrinovirens, H. fornicata ir H. ingrata (dalinė apsauga). Auga senose, netręštose pievose ir ganyklose; norint jas atskirti, reikia žinoti smulkias detales. Vaškagrybių nerinkti.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuviškas bendrinis vaškabudžių (Hygrocybe) genties pavadinimas kilo iš žodžio „vaškas“, nes šių grybų kepurėlės blizga ir būna lyg vaškuotos. Todėl Hygrocybe coccinea lietuviškai vadinama raudonąja vaškabude.
• Lietuvoje raudonosios vaškabudės ieškoma senose, netręštose ganyklose, pievose ir miško aikštelėse. Nuarus ar patręšus pievą, šie grybai greitai dingsta, todėl jų radimvietės laikomos požymiu, kad pieva sena ir vertinga.
• Raudona, gleivėta kepurėlė šią vaškabudę lengvai priverčia painioti su kitomis raudonosiomis vaškabudėmis. Lietuvoje atskirti jas galima tik pagal smulkesnius požymius, pavyzdžiui, kepurėlės dydį, kotelio formą ir kepurėlės spalvos blukimą.