Inonotus obliquus

Aprašymas

Įžulniojo skylenio (Inonotus obliquus) vaisiakūnis nėra tipinis grybas su kepurėle, o juodas, gumbuotas, suskeldėjęs darinys ant gyvo medžio kamieno, primenantis apdegusios medienos gabalą ar angliuką. Darinys gali būti kelių dešimčių centimetrų skersmens, jo vidus rausvai rudas ir kietas. Tikrasis vaisiakūnis išsivysto tik po žieve medžiui žuvus ir yra beveik niekada nematomas.

Auga daugiausia ant beržų, rečiau ant kitų lapuočių medžių, miškuose ir parkuose. Lenkijoje jis yra retas ir saugomas dalinės rūšių apsaugos.

Tai nevalgomas grybas. Įžulniojo skylenio darinys renkamas kaip žaliava užpilams, tačiau dėl dalinės apsaugos prieš renkant būtina pasidomėti galiojančiomis taisyklėmis. Parazitas susilpnina ir dažniausiai nužudo medį.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Jis išaugina dviejų formų vaisiakūnius. Aseksuali forma (anamorfa, kempinė įžulniojo porfyriuko darinys, sklerotis) yra daugiametis, gumbuotas, karpauotas, suskeldėjęs darinys, tvirtai suaugęs su medžiu ir priaugęs šonu, netaisyklingos formos, iki 50 cm skersmens (aprašuose taip pat nurodomas 10–25 cm darinys ir 5–50 cm pluta). Išorinis sluoksnis sausas, kietas, besisluoksniuojantis, apdegęs, primenantis angliuką, matinis, juosvai rudas arba juosvai tamsiai mėlynas, šviežiuose įtrūkimuose su rausvai rudu atspalviu. Seksuali forma (teleomorfa) yra išsiskleidusi (resupinatinė), vienmetė, auga po žieve medžiui žuvus, 5–10 mm storio, iš pradžių mėsinga-odiniška, vėliau kamštinė ir trapi; retais atvejais matoma.

Himenoforas (kepurės apačia)

Tik lytiniame vaisiakūnyje: poringas, vienas vamzdelių sluoksnis, iki 10 mm ilgio, išsidėstęs pasvirai substrate; poros apvalios arba ovalios, 0,1–0,3 mm skersmens, padengtos balsvomis arba pilkšvomis apnašomis. Kotelio nėra.

Kotas

Kotelio nėra.

Minkštimas

Darinio vidus rausvai rudas ir kietas; kvapas ir skonis – duomenų nėra. Minkštimo ragauti nerekomenduojama.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudo spalva: duomenų nėra. Bazidiosporos siaurai elipsiškos, bespalvės, lygios, 8–10 × 5–7,5 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Lapuočių medžių parazitas,sukeliantis stiprų medienos baltąjį puvinį; jis patenka į medį per žaizdas (įskaitant blogai užgijusias šakų kelmus) ir vystosi daugelį metų (pagal kai kuriuos aprašus 10–80 metų), dažniausiai sukeldamas šeimininko mirtį. Auga daugiausia ant karpotojo beržo ir drebulės, taip pat ant juodalksnio, klevo, skroblo, buko, šermukšnio, guobos; Lenkijoje pirmiausia ant beržų. Miškuose, rečiau parkuose.

Paplitimas. Visas Šiaurės pusrutulis, ypač cirkumborealinė zona beržynuose. Retas Lenkijoje, nors užregistruota daug radviečių; Lenkijos augalų ir grybų raudonojoje knygoje jis turi R statusą (potencialiai nykstantis dėl riboto paplitimo ir mažų buveinių plotų, 2006 m.). Saugomas dalinės rūšių apsaugos (Dz.U. 2014 m. poz. 1408).

Vaisiakūnių formavimasis. Kempinė įžulniojo porfyriuko darinys yra daugiametis ir matomas visus metus; lytinis vaisiakūnis susidaro po žieve medžiui žuvus, be apibrėžto sezono.

Su kuo galima supainioti?

• Apiosporina morbosa, Diplodia tumefaciens, Echinodontium tinctorium, Fulvifomes spp., Fomitiporia spp. — Minimi kaip panašūs; išsamių skirtumų – duomenų nėra. Įžulniojo skylenio darinys išsiskiria juodu, apdegusiu, suskeldėjusiu dariniu ant gyvo medžio (dažniausiai beržo) su rausvai vidumi.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje oficialiai įžulniuoju skyleniu vadinamas grybas liaudyje geriau žinomas kaip beržo juodgrybis arba juodgundis – šie vaizdingi vardai jam suteikti dėl suanglėjusią medžio žievę primenančių tamsių gumbų.
• Mūsų šalies miškuose šis grybas dažniausiai sutinkamas drėgnuose beržynuose, kur natūraliai įsikuria ant pažeistų suaugusių beržų kamienų visoje Lietuvos teritorijoje.
• Lietuvos gamtoje šį grybą galima supainioti su kitais ant medžių augančiais grybais, pavyzdžiui, beržine kempine, tačiau skylenis neturi kempinėms būdingos kepurėlės ir labiau primena išdegusį medžio gumbą.