Mutinus ravenelii

Aprašymas

Mažoji raudonoji smirdalė (Mutinus ravenelii) yra keistas, lieknas grybas, išauganti iš baltos, lygios maždaug 2 cm skersmens kiaušinio formos struktūros. Iš kiaušinio iškyla cilindrinė, viduje tuščiavidurė kolonėlė, paprastai 6–7 cm aukščio, siaurėjanti viršūnės link ir smaila. Apatinė dalis yra balkšva su avietiniu atspalviu, viršutinė – intensyviai avietinės spalvos ir padengta alyvuogių žalsva, gleivėta mase.

Auga nuo birželio iki lapkričio humusingame dirvožemyje: parkuose, soduose, medelynuose, prie šiukšlynų ir krūmynuose, ypač po gluosniais, retai miškuose. Dažnai pasirodo miestuose. Kilusi iš Šiaurės Amerikos, o Lenkijoje yra svetimžemė rūšis.

Galima atpažinti pagal formą ir kvapą: gleivėta masė viršūnėje dvokia dvėsena arba išmatomis ir traukia muses. Panašias smirdalių rūšis be patirties sunku atskirti. Yra nevalgomas.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Tipiškos kepurėlės nėra. Jaunas vaisiakūnis yra kiaušinio formos, maždaug 2 × 1,5 cm, uždarytas baltame, lygiame peridijoje. Besivystantis receptakulas pralaužia peridiją; kartais plyšusio peridijos gabalėlis lieka ant viršūnės kaip mažas dangtelis. Receptakulo viršūnė yra smaila ir padengta gleivėta, alyvuogių žalsva sporų mase (glebą), kartais viršūnėje su nedidele anga.

Himenoforas (kepurės apačia)

Plokštelių, vamzdelių ar spyglių nėra. Himenijus sudaro vaisingąją receptakulo dalį jo viršutinėje dalyje, stipriai avietinės spalvos, padengtą alyvuogių žalsva, gleivėta gleba su stipriu, labai nemaloniu kvapu.

Kotas

Receptakulas (pseudokotas) cilindrinis, 6–7 cm aukščio, išimtinai iki 10 cm, maždaug 1 cm storio; pagrindas šiek tiek susiaurėjęs, viršūnė smaila. Viduje tuščiaviduris. Apatinė, sterili dalis balkšva su avietiniu atspalviu, kartais visiškai balta; viršutinė, vaisingoji dalis intensyviai avietinės spalvos.

Minkštimas

Receptakulas viduje tuščiaviduris. Sporų masė skleidžia stiprų kvapą, primenantį išmatas arba pūvančią mėsą. Minkštimo ragauti nereikia.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporos yra alyvuogių žalsvoje, gleivėtoje masėje vaisiakūnio viršuje. Sporos lygios, elipsoidinės, 4–6 × 1–3 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, auga ant žemės humusingose vietose: parkuose ir soduose, miško medelynuose, užterštuose krūmynuose ir prie šiukšlynų, retai miškuose ir sąžalynuose (ypač po gluosniais). Kvapas privilioja dvėseną mintančius vabzdžius, prie kurių kojelių prilimpa sporos; vabzdžiai jas išnešioja dideliais atstumais.

Paplitimas. Sinantropinė rūšis, kilusi iš Šiaurės Amerikos, plečianti savo arealą. Europoje pirmą kartą užfiksuota Vokietijoje 1943 m.; dabar plačiai paplitusi, aptinkama ir Naujojoje Zelandijoje. Lenkijoje pirmą kartą pastebėta Krokuvoje 1965 m. (drėgnose vietose, humusingame dirvožemyje), o natūraliose buveinėse 1987 m. Kampinoso nacionaliniame parke. Dažnai randama miestuose. Lenkijoje tai svetimžemė rūšis, įstatymais neapsaugota.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo birželio iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Mutinus elegans — Kartais painiojama su juo; skiriamieji požymiai reikalauja mikologo patvirtinimo.
• Mutinus caninus — Kartais painiojama su juo; skiriamieji požymiai reikalauja mikologo patvirtinimo.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.