Phellinus igniarius

Aprašymas

Phellinus igniarius yra kietas, medienos konsistencijos kempinis, augantis šonu iš medžio kamieno, be kojelės. Jis pasagos arba pagalvėlės formos, paprastai 5–25 cm pločio, jo paviršius pilkas iki juodžiai pilko, įtrūkęs ir koncentriškai zonuotas; nuo dumblių gali būti žalias. Apatinę pusę sudaro labai smulkūs pilkšvai rudi poros, o pjūvyje matyti rūdžių rudumo, medieniška minkštimas ir keli vamzdelių sluoksniai.

Jį galima matyti ištisus metus, nes vaisiakūnis daugiametis ir kiekvieną sezoną prideda naują sluoksnį. Dažniausiai rasite jį ant gluosnių, bet taip pat ant beržų, juodalksnių, bukų, skroblų ir vaismedžių, ypač prie vandens, brūzgynuose ir soduose. Lenkijoje jis labai paplitęs. Jis sukelia baltąjį medienos puvinį ir silpnina pažeistą medį.

Nuo panašaus Fomes fomentarius (tikrosios pinties) jis skiriasi kietesniu, tamsesniu minkštimu ir tvirtesniu prisitvirtinimu prie kamieno. Phellinus tremulae auga tik ant drebulės, o Phellinus hartigii daugiausia ant kėnių. Tai nevalgomas grybas, todėl nėra jokios priežasties jo rinkti.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Daugiametis, medienos konsistencijos vaisiakūnis be kojelės (kojelė būna tik jauname amžiuje); prie pagrindo prisitvirtinęs šonu. Skersmuo paprastai 5–25 cm (išimtinai iki 40 cm), storis 2–15 cm (išimtinai iki 20 cm). Forma iš pradžių gumbo pavidalo, vėliau plokščia, pasagos arba pagalvėlės formos. Paviršius pilkas, senstant tamsėja iki juodžiai pilko, kietas, dažnai įtrūkęs, lygus arba šiek tiek zomšos pavidalo, koncentriškai zonuotas, kartais žalias nuo ant jo augančių dumblių. Kraštas platus, suapvalintas. Kiekvieną sezoną priauga naujas sluoksnis; vaisiakūnis gali turėti net kelias dešimtis (apie 80) metinių prieaugio žiedų.

Himenoforas (kepurės apačia)

Poringas. Vamzdeliai išsidėstę daugeliu sluoksnių, kiekvienas 2–7 mm ilgio, vaisiakūnio spalvos arba šviesesni, tamsiai rudi. Poros labai smulkios, apvalios, pilkšvai rudos, 4–6 1 mm. Seni vamzdelių sluoksniai dažnai apaugę jaunesniais, o neišbyrėjusios sporos pjūvyje matomos kaip rudos dėmės.

Kotas

Nėra (bekojis vaisiakūnis).

Minkštimas

Medieniškas, zonuotas, nuo tamsios rūdžių rudos iki kaštoninės rudos; kietas, senstant ir džiūstant dar labiau kietėja, drėgmėje suminkštėja. Kvapas ryškiai grybiškas, skonis kartus. Minkštimas nuo KOH pajuosta. Minkštimo neragauti.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuospaudos balta iki balsvos. Sporos bespalvės, 4–6,5 × 4–5,5 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Medžiuose gyvenantis grybas, sukeliantis baltąjį medienos puvinį (ligniną ir celiuliozę skaido). Puola gyvus lapuočius medžius, dažniausiai gluosnius, taip pat beržus, juodalksnius, bukus, skroblus ir vaismedžius. Puvinys silpnina medieną, todėl tokiose vietose genių noriai išskaptuoja lizdų daubas.

Paplitimas. Šiaurės Amerika, Europa, Azija ir Kanarų salos. Lenkijoje labai paplitęs, žemumose ir žemesnėse kalnų aukštumose: paupių miškuose ir brūzgynuose, palei upelius, soduose, sodybose ir įvairiuose miškuose. Lenkijoje teisiškai nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Daugiametis vaisiakūnis (10–15 metų ar ilgiau), matomas ištisus metus; kasmet susidaro naujas vamzdelių sluoksnis.

Su kuo galima supainioti?

• Fomes fomentarius (tikroji pintis) — Minkštimas minkštesnis ir šviesesnis, vaisiakūnis silpniau prisitvirtinęs prie kamieno.
• Phellinus tremulae (drebulinis kempinis) — Auga tik ant drebulės.
• Phellinus hartigii (kėninis kempinis) — Auga daugiausia ant kėnių.
• Fulvifomes robiniae ir Fomitiporia genties rūšys — Panašūs daugiamečiai, medienos konsistencijos vaisiakūniai; juos atskirti galima tik pagal mikroskopines savybes ir žinant šeimininką.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šį grybą žmonės vadina ugniagrybiu – pavadinimas kilęs iš to, kad kietas, medienos pavidalo vaisiakūnis senovėje buvo naudojamas kaip skiltuvas ugniai kurti, o lotyniškas epitetas „igniarius“ reiškia „ugnies“.
• Lietuvoje šis kempinės pavidalo grybas dažniausiai aptinkamas ant gyvų gluosnių, ypač drėgnose upių slėnių ir pelkėtose vietose, o kietas, daugiametis vaisiakūnis matomas ištisus metus, net žiemą.