Psilocybe semilanceata

Aprašymas

Psilocybe semilanceata yra mažas pievų grybas, kurio kepurėlė yra 1–2 cm skersmens, kūgiška arba varpelio formos, dažniausiai su ryškiu smailu gumburu viršuje, primenanti Frigijos kepurę. Drėgna kepurėlė yra alyvuogių ruda iki šviesiai rudos spalvos, slidi ir ruožuota, o išdžiūvusi tampa šiaudų spalvos. Lakšteliai iš pradžių šviesiai rudai rudi, vėliau tamsėja iki purpurinės rudos spalvos, o kotas labai plonas, ilgas, lankstus ir dažnai banguotas.

Jis auga nuo rugpjūčio iki spalio mėnesio atvirose vietose: ganyklose, pievose, žolėje ir samanos, dažnai drėgnose vietose, kuriose ganomos karvės ar avys. Lenkijoje jis nėra labai dažnas ir dažniausiai aptinkamas kalnų pievose (halėse) bei priekalnėse. Jis pasirodo pavieniui arba nedidelėmis kelių egzempliorių grupėmis.

Jo sudėtyje yra psichoaktyvių medžiagų (psilocibino), o jo turėjimas Lenkijoje yra draudžiamas. Jį taip pat lengva supainioti su kitais mažais rudais pievų grybais, tarp kurių yra pavojingai nuodingų rūšių. Būdingi požymiai yra tamsūs lakšteliai, smailus gumburas ir ilgas, tvirtas kotas, tačiau jų nepakanka saugiam atpažinimui. Nerenkite šio grybo valgymui.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 0,5–2,5 cm, aukštis 0,6–2,2 cm; smailiai kūgiškas iki varpelio formos, dažniausiai su ryškiu speneliu viršuje, o su amžiumi neišsilygina. Kraštas iš pradžių užsiretęs, vėliau tiesus ar net šiek tiek užsilenkęs į viršų. Higrofaninis: drėgnas nuo ochros ir šviesiai rudos iki tamsaus kaštono, tamsesnis centre, dažnai su alyviniu arba melsvai žaliu atspalviu, radialiai ruožuotas; išdžiūvęs blyškiai šiaudų iki geltonai rudos spalvos. Paviršius lygus ir slidus, drėgnas lipnus dėl plonos želatininės odelės, kurią galima nulupti; išdžiūvus odelė tampa balsva ir jos nebegalima nulupti.

Himenoforas (kepurės apačia)

15–27 lakšteliai, platūs, vidutiniškai tankūs, siaurai priaugę iki beveik laisvų. Jaunais vaisiakūniais šviesiai rudos spalvos, su amžiumi tamsėjantys iki tamsiai pilkos ir purpurinės rudos spalvos (tabako rudumo), su šviesesniu pakraščiu. Plonas, voratinkliškas šydas greitai išnyksta; ant koto jis kartais palieka sporų apjuostą žiedinę zoną.

Kotas

Aukštis 3–15 cm (aprašymuose nurodomi skirtingi diapazonai), storis 1–3,5 mm; kotas plonas, lankstus, cilindriškas, tuščiaviduris, dažnai banguotas, paprastai šiek tiek storesnis į pagrindą. Spalva blyškiai ochros iki geltonai rudos spalvos, panaši į kepurėlę arba šiek tiek blyškesnė; paviršius lygus arba išilgai plaušuotas.

Minkštimas

Plona, membraninė, išdžiūvusi smėlio spalvos, drėgna pilkai ruda. Kvapas ir skonis silpni arba miltingi (aprašymai skiriasi). Pažeistos arba senstančios vaisiakūnio dalys gali pamelsvėti. Minkštimo paragauti negalima.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas tamsiai purpurinės rudos spalvos. Sporos nuo pailgiai elipsiškų iki ovalių, 10,5–15 × 6,5–8,5 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, mintantis nykstančiomis žolės šaknimis, taip pat susijęs su viksvomis drėgnose pievose; tiesiogiai ant mėšlo neauga. Pirmenybę teikia derlingoms, rūgščioms dirvoms, ypač ganyklose, tręštose karvių ar avių mėšlu. Gali suformuoti sklerochius. Laboratoriniuose tyrimuose jis slopino kitų dirvožemio grybų ir oomiceto Phytophthora cinnamomi augimą.

Paplitimas. Paplitęs Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje, laikomas vietiniu Europoje; taip pat registruotas Šiaurės Amerikoje (ypač vakarų pakrantėje), Čilėje, Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje (kur galbūt buvo introdukuotas). Lenkijoje nėra labai dažnas, daugiausia aptinkamas kalnų pievose (halėse) ir priekalnėse. Lenkijoje jam netaikoma rūšių apsauga.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo rugpjūčio iki spalio mėnesio; pavieniui arba nedidelėmis grupėmis. Šiltesnio pakrantės klimato sąlygomis vaisiakūnius brandina iki žiemos pradžios.

Su kuo galima supainioti?

• Psilocybe strictipes — Liekna pievų rūšis, makroskopiškai besiskirianti tuo, kad ant kepurėlės nėra ryškaus spenelio.
• Psilocybe pelliculosa — Lauko sąlygomis praktiškai neatskiriama; skiriasi mažesnėmis sporomis, 9–13 × 5–7 µm.
• Inocybe geophylla (baltasis plaušuotukas) — Nuodingas (muskarinas). Balsvas vaisiakūnis su šilkine kepurėle, lakšteliai nuo geltonai rudų iki blyškiai pilkšvų, sporų atspaudas blyškiai geltonai rudas.
• Cortinarius rubellus (pražūtingasis nuosėdis) — Labai nuodinga rūšis, pažeidžianti inkstus; aprašytas atvejis, kai jis buvo supainiotas su Psilocybe semilanceata ir baigėsi inksto persodinimu. Atpažinimui reikalingas užtikrintumas; negalima pasitikėti panašumu.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas oficialiai vadinamas smailiąja glotniagalve, o toks vardas jam suteiktas dėl būdingo smailaus gūbrelio ant kepurėlės viršūnės.
• Šalyje smailioji glotniagalvė nėra dažnas radinys ir dažniausiai aptinkama drėgnose, senose pievose bei galvijų nuganytose ganyklose.
• Dėl savo nedidelio dydžio ir spalvos Lietuvos pievose ji kartais supainiojama su kitais smulkiais pievų grybais, pavyzdžiui, trapiabudėmis ar mėšlinukais.