Sarcoscypha coccinea

Aprašymas

Rubininė sarkoscifa formuoja taurės formos vaisiakūnius, 2–6 cm skersmens. Taurės vidus lygus ir intensyviai raudonas (sausu oru išblukęs iki oranžinio), o išorė balkšva, padengta smulkiais pūkeliais. Kotelis, jei yra, trumpas ir balkšvas. Minkštimas plonas ir trapus.

Auga žiemą ir ankstyvą pavasarį, nuo gruodžio iki gegužės, ant nukritusių, drėgnų lapuočių medžių šakelių, dažnai iš dalies paslėptas lapų paklotėje ar dirvoje. Lenkijoje tai retai aptinkama rūšis, randama drėgnuose lapuočių miškuose ir krūmynuose. Intensyvi raudona spalva žiemos lapų paklotės fone dažniausiai pakankama, kad patrauktų akį.

Panašios genties Sarcoscypha rūšys makroskopiškai praktiškai nesiskiria ir jas galima atskirti tik mikroskopu. Rubininė sarkoscifa yra nevalgoma. Dėl retumo geriausia ją palikti miške.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Taurės formos vaisiakūnis, iš pradžių rutuliškas, vėliau sekliai lėkštės formos iki taurės formos su įlenktu kraštu; skersmuo 2–6 cm (aprašymuose nurodomi skirtingi intervalai). Vidinis paviršius lygus, sodriai raudonas, sausu oru išblunkantis iki oranžinio. Išorinis paviršius balkšvas iki nešvariai ochrinio, padengtas tankiais susivėlusiais smulkiais plaukeliais. Egzistuoja formų su sumažėjusiu arba nesesančiu pigmentu: oranžinių, geltonų ar baltų.

Himenoforas (kepurės apačia)

Nėra plokštelių ar vamzdelių. Hymenialinis sluoksnis (sporas formuojantys maišeliai) dengia lygų, raudoną vidinį taurės paviršių.

Kotas

Dažnai nėra arba labai trumpas; kai yra (ypač vaisiakūniuose, augančiuose iš giliau paslėptos medienos), jis tvirtas, balkšvas, iki 4 cm ilgio ir 0,3–0,7 cm storio, padengtas susivėlusiais plaukeliais.

Minkštimas

Minkštimas baltas, plonas, trapus. Ryškaus kvapo ar skonio nėra. Minkštimo ragauti nereikia.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuospaudos baltos iki bespalvių. Sporos pailgai elipsiškos, lygios, bespalvės (hialininės), 26–40 × 10–12 µm, su smulkiais aliejaus lašeliais, susitelkusiais abiejuose galuose. Maišeliai (askai) ilgi, cilindriški, susiaurėją į trumpą kojelę, apie 300–375 × 14–16 µm. Kai sporos išmetamos iš daugelio maišelių vienu metu, gali būti girdimas silpnas „pūkštelėjimas“ ir matomas nedidelis sporų debesėlis.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas ant mirštančių, nukritusių lapuočių medžių šakelių ir medienos, dažnai iš dalies ar visiškai paslėptų lapų paklotėje ar dirvoje, drėgnose vietose. Užfiksuotas ant erškėtinių medžių, buko, lazdyno, gluosnio, guobos, skroblo ir kitų, o Viduržemio jūros regione – ant ąžuolo. Vaisiakūniai auga pavieniui arba grupėmis; augantys iš palaidotos medienos yra didesni nei augantys ant šakų virš žemės. Vaisiakūniai ilgaamžiai, vėsiu oru išsilaiko kelias savaites.

Paplitimas. Šiaurės pusrutulis: Europa, Azija, Šiaurės Amerika; taip pat nurodoma iš Afrikos, Australijos ir Pietų Amerikos. Lenkijoje retai aptinkama rūšis (kai kuriuose aprašymuose teigiama, kad jos nėra), lapuočių miškuose ir krūmynuose; Lenkijos augalų ir grybų Raudonosios knygos sąraše I kategorijoje (neapibrėžtos grėsmės rūšis). Iki 2014 m. spalio 9 d. buvo griežtai saugoma rūšis, dabar išbraukta iš saugomų rūšių sąrašo. Europoje genties Sarcoscypha rūšys įtrauktos į raudonuosius sąrašus; Didžiojoje Britanijoje rūšis tapo labai reta.

Vaisiakūnių formavimasis. Lenkijoje nuo gruodžio iki gegužės, dažniausiai nuo sausio iki balandžio; paprastai vėsiais žiemos ir ankstyvo pavasario mėnesiais.

Su kuo galima supainioti?

• Sarcoscypha austriaca (austrinė sarkoscifa) — Makroskopiškai beveik nesiskiria; sporos 29–36 × 12–15 µm, su nepilnu apvalkalu ir mažais dangteliais galuose. Atskirti reikia mikroskopo.
• Sarcoscypha jurana — Vaisiakūnis blyškesnis, labiau oranžinis; sporos suplotos arba bukais galais. Lenkijoje saugoma (griežta apsauga), į Atlasą neįtraukta; auga daugiausia ant nukritusių liepos (Tilia) šakelių ir lauke sunkiai atskiriama – nerinkite raudonųjų sarkoscifų.
• Sarcoscypha dudleyi — Aptinkama rytinėje Šiaurės Amerikoje; sporos elipsiškos su apvaliais galais, 25–33 × 12–14 µm, jaunos visiškai apgaubtos gleivių.
• Sarcoscypha macaronesica — Makaronezijos salų rūšis; vaisiakūniai mažesni (iki 2 cm), sporos mažesnės, apie 20,5–28 × 7,3–11 µm.
• Scutellinia scutellata (blakstienėtoji skydūnė) — Daug mažesni vaisiakūniai su matomomis tamsiomis blakstienomis ant krašto, dažniausiai auga ant drėgnos medienos ir substrato.
• Plectania melastoma — Vaisiakūnio vidus oranžiškai raudonas, tačiau išorinis paviršius juodšvarus, ne balkšvas.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje raudonoji taurelė (Sarcoscypha coccinea) yra viena pirmųjų pavasario grybų rūšių: ryškiai raudonos taurelės pasirodo vos nutirpus sniegui, kai miško paklotė dar rudai nuvytusi.
• Lietuvoje ji auga drėgnuose lapuočių miškuose ir paupių krūmynuose, ant pūvančių nukritusių šakelių, pusiau paslėptų lapų paklotėje, ir yra gana reta.
• Lietuvoje ją lengva supainioti su labai panašia austrine taurele (Sarcoscypha austriaca). Rūšis patikimai skiriama tik pagal mikroskopinius požymius, todėl pagal išvaizdą abi gali atrodyti vienodai.