Strobilomyces strobilaceus

Aprašymas

Tikrasis žvynbaravykis yra lengvai atpažįstamas: jo kepurėlė, iki 15 cm skersmens, padengta storais, persidengiančiais, pilkai rudais, pūkuotais žvynais, dėl kurių jis atrodo kaip kankorėžis. Apatinė pusė susideda iš didelių, kampuotų porų, jaunų egzempliorių jos balsvai pilkos, vėliau pilkai rudos iki juosvų. Kotas labai kietas ir taip pat plaukuotas. Pažeista trama ir vamzdeliai parausta, po to juoduoja.

Jis auga nuo vasaros iki rudens lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose, po bukais, kalnuose taip pat po eglėmis ir kėniais. Lenkijoje jis retas, dažniau aptinkamas šalies pietuose esančiuose kalnuose.

Rūšis yra saugoma dalinai, todėl rinkimą riboja taisyklės. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 4–15 cm (aprašymuose nurodomi skirtingi diapazonai); jaunų egzempliorių pusrutuliškas, vėliau išgaubtas iki paplokščio, su užsirietusiu, plaukuotu kraštu. Padengtas būdingais, persidengiančiais, storais, stačiais, pūkuotais kuokštais (žvynais), pilkai rudais su tamsesniais galais. Paviršius sausas.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai iki 14 mm ilgio, priaugtiniai arba nuaugtiniai; spalva nuo balsvos jaunų egzempliorių iki pilkai rudos (kartais su rausvu atspalviu) senesnių. Poros kampuotos, santykinai didelės, šviesiai pilkos, senstant juoduojančios; jaunų egzempliorių padengtos balsvai pilku veliumu, kurio liekanos lieka ant kepurėlės krašto. Pažeisti vamzdeliai iš pradžių parausta, po to juodai violetiniai.

Kotas

Storis 1–3 cm, aukštis iki 15 cm; cilindriškas, šiek tiek siaurėjantis link kepurėlės, labai kietas. Spalva panaši į kepurėlės, padengtas gausiais vatos pavidalo, pilkai rudais kuokštais. Po kepurėle išnykstantis žiedas (taip pat apibūdinamas kaip storas, kylantis arba tiesiog veliumo liekanų juostos). Pažeistas parausta.

Minkštimas

Mėslinga, kartais sausa ir tąsi, kote sumedėjusi. Balsva jaunų egzempliorių, pažeista parausta, po to paruduoja iki tamsiai rudos arba juosvos. Skonis ir kvapas silpni.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas purpuriniskai rudas (taip pat apibūdinamas kaip juosvas). Sporos nuo rutuliškų iki elipsiškų, paviršius tinkliškai papuoštas; dydis 9–15 × 8–12 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi diapazonai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos mikorizinis grybas; su buku, kalnuose taip pat su egle ir kėniu. Auga pavieniui arba grupėse lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose, dažniau žemesniuose kalnuose.

Paplitimas. Europa, Šiaurės Amerika (rytai), Azija (Iranas, Taivanas, Korėja, Japonija, Kinija), Vakarų Afrika; kai kuriuose aprašymuose taip pat Pietų ir Centrinė Amerika. Lenkijoje retas, dažniau pietų Lenkijos kalnuose. Raudonoji knyga 2006: R (retas). Apsauga: dalinė nuo 2014 m. (Dz.U. 2014 item 1408), anksčiau griežta.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo vasaros iki rudens (nuo liepos iki spalio).

Su kuo galima supainioti?

• Strobilomyces confusus — Kepurėlė šiek tiek mažesnė, su mažesniais, standžiais žvynais; sporos su netaisyklingomis keteraudomis dalinai sudarančiomis tinklą. Šiaurės Amerikos rūšis.
• Strobilomyces dryophilus — Kepurėlė blankiai pilkai rožinė iki rožinės-smėlio spalvos, sporos su pilnu tinklu. Šiaurės Amerikos rūšis.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje tikrasis žvynbaravykis yra itin retas ir griežtai saugomas grybas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
• Savo lietuvišką pavadinimą šis grybas gavo dėl išskirtinės kepurėlės, kuri yra tankiai nusėta stambiais, kankorėžį primenančiais žvynais.
• Dėl savitos gauruotos išvaizdos ir kankorėžį primenančio rašto Lietuvos miškuose jo praktiškai neįmanoma supainioti su jokia kita grybų rūšimi.