Stropharia aeruginosa

Aprašymas

Melsvažalė gleiviabudė turi 2–8 cm skersmens kepurėlę, padengtą intensyvios melsvai žalios spalvos gleivėmis, su baltais žvyneliais prie krašto. Su amžiumi spalva išblunka iki geltonai ochrinės, o sausomis dienomis kepurėlė tampa lygi ir blizgi. Lakšteliai iš pradžių balsvi, po to violetinės-mėlynos, galiausiai šokoladinio rudumo. Kotas baltas arba blyškiai smėlinis, o žemiau trapaus, greitai išnykstančio žiedo jis apaugęs baltais žvyneliais.

Auga grupėmis nuo rugsėjo iki lapkričio mėn. lapuočių ir spygliuočių miškuose, parkuose, soduose ant medžio skiedrų ir pakelėse, ant dirvožemio ir negyvos medienos. Lenkijoje jis dažnas.

Jis skiriasi nuo Stropharia caerulea, kurio kepurėlė melsvesnė, mažiau gleivėta ir rausvi lakšteliai. Rūšies valgomumas yra ginčytinas ir jo cheminė sudėtis mažai žinoma, todėl jo nerekomenduojama rinkti maistui.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 2–8(10) cm; jaunas iškilias, vėliau varpelio formos iki plokščio, su amžiumi su plačiu gūbreliu. Paviršius padengtas gleivių sluoksniu, iš pradžių intensyviai melsvai žalios arba melsvai žalios spalvos, su baltais žvyneliais (šydo liekanomis), ypač prie krašto. Su amžiumi arba nuplovus gleives, spalva išblunka iki geltonai ochrinės, dažnai dėmėmis, pirma centre, ir galiausiai žalsvai melsvas atspalvis visiškai išnyksta. Sausu oru kepurėlė netenka gleivių ir tampa lygi bei blizgi. Luobelė lengvai nusilupa.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai tankūs, priaugę prie koto; jaunų vaisiakūnių apgaubti šydu. Iš pradžių balsvi, po to violetinės-mėlynos iki molio rudumo, galiausiai šokoladinio rudumo. Lakštelių pakraščiai balti, miltakoti.

Kotas

Aukštis iki maždaug 8 cm, storis iki 1 cm, cilindriškas, viduje tuščiaviduris. Spalva blyškiai smėlinė, balsva arba blyškiai žalsva, bėgant laikui tampanti rusva. Žiedas viduryje aukščio, trapus, rusvas iki juosvo, išnykstantis anksti. Žemiau žiedo kotas apaugęs smulkiomis baltomis fibrilėmis arba žvyneliais.

Minkštimas

Žalsvai balta, po to kreminė, gana kieta. Skonis ir kvapas nevienareikšmiai (pagal kai kuriuos aprašymus šiek tiek aitrus). Minkštimo ragauti negalima.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas violetiai rudas (rusvai violetinis). Sporos elipsiškos-kiaušiniškos, apie 7–10 × 4–5,5 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi intervalai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, augantis ant dirvožemio, ant negyvos medienos, lapų paklotėje ir ant medžio skiedrų; sudaro daugelio vaisiakūnių grupes. Lenkijoje jis dažniausiai auga po bukais, rečiau po eglėmis. Jis mielai auga ant medžio skiedrų mulčo soduose ir parkuose.

Paplitimas. Šiaurės Amerika, Europa (įskaitant Didžiąją Britaniją) ir Iranas. Lenkijoje dažnas arba gana dažnas: lapuočių ir spygliuočių miškuose, parkuose, žolėtuose miškuose, pakelėse. Lenkijoje jis teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Lenkijoje paprastai nuo rugsėjo iki lapkričio mėn. (pagal kai kuriuos aprašymus nuo pavasario iki rudens).

Su kuo galima supainioti?

• Stropharia caerulea (lenkiškai: pierścieniak białoniebieski) — Kepurėlė melsvesnė, lakšteliai rausvi, mažiau gleivėti.
• Stropharia pseudocyanea — Mažesnis ir gležnesnis, auga žolėtose buveinėse, žiedas labai trumpalaikis.
• Psilocybe rūšys — Pažeistos jos pamėlynuoja ir turi kotą be žvynelių.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje ši rūšis vadinama žalsvąja gleiviabude dėl savo išskirtinės gleivėtos, melsvai žalios kepurėlės ir yra dažnai sutinkama šalies spygliuočių bei mišriuose miškuose.
• Nors dėl neįprastos, vario rūdžių atspalvį primenančios išvaizdos dažnai stebina grybautojus, ši rūšis nėra teisiškai saugoma ir nėra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą.