Tapinella atrotomentosa

Aprašymas

Tapinella atrotomentosa yra didelis, kresnas grybas su ruda, zomšą primenančia kepurėle, paprastai siekiančia keliolika centimetrų skersmens, su užsirietusiu kraštu ir įdubusiu vidumi. Apačioje yra tankūs, kreminiai geltoni lakšteliai, nuaugantys kotu žemyn. Jį lengviausia atpažinti iš koto: storo, kieto, prisegto šone arba necentre ir padengto juodai rudu aksominiu kailiuku.

Jis auga nuo rugpjūčio iki spalio ant spygliuočių, dažniausiai pušų ir eglių, kelmų, šaknų ir pūvančios medienos, spygliuočių ir mišriuose miškuose. Lenkijoje jis yra gana dažnas. Jis pasirodo pavieniui arba grupėmis, net ir sausesniais laikotarpiais.

Nepaisant iš pažiūros apetitą žadinančios išvaizdos, jo minkštimas yra kartus ir kietas, o grybas nevalgomas. Jis nuo Paxillus involutus, kuris auga ant žemės ir yra nuodingas, skiriasi juodu aksominiu kotu ir augimu ant medienos.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo iki maždaug 20–30 cm (aprašymuose nurodomi skirtingi maksimumai); forma dažnai netaisyklinga, viduryje įdubusi, su užsirietusiu kraštu. Jaunų egzempliorių paviršius matinis ir panašus į zomšą, senesnių – lygus. Spalva svyruoja nuo alyvuogių spalvos per riešutų rudumo ir sepijos iki tamsiai rudos, kartais rūdžių rudumo.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai tankūs, aiškiai nuaugantys kotu žemyn (ypač jaunuose vaisiakūniuose), šakoti, dažnai sujungti skersinėmis gijomis (anastomozėmis). Iš pradžių balti arba kreminiai geltoni, su amžiumi ochros geltonumo; pažeisti pagelsta arba pabąla.

Kotas

Aukštis apie 3–7 cm (pagal kai kuriuos aprašymus iki 12 cm), storis apie 2–4 cm. Tvirtas, kietas, elastingas, paprastai ekscentriškas arba šoninis, padengtas tamsiai ruda iki juodos spalvos aksominiu kailiuku. Žiedo nėra.

Minkštimas

Baltas arba balsvai geltonas, sultingas, trapus, kietas kote. Kvapas: nėra. Skonis kartokas iki aštraus. Tinklelio ragauti nereikėtų.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas rusvas, blyškios ochros iki gelsvai rudos spalvos. Sporos plačiai elipsiškos iki beveik apvalių, lygios, beveik bespalvės, apie 5–7 × 4–4,5 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi diapazonai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas ant ne gyvos spygliuočių medienos: ant kelmų ir ne gyvų šaknų bei ant žemėje užkastos pūvančios medienos. Aptinkamas ant įvairių medžių rūšių, dažniausiai ant pušų ir eglių.

Paplitimas. Europa, Šiaurės Amerika, taip pat Centrinė Amerika (Kosta Rika) ir Azija (įskaitant Pakistaną, Kiniją). Gana dažnas Lenkijoje, spygliuočių ir mišriuose miškuose. Lenkijoje jis nėra teisiškai saugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo rugpjūčio iki spalio; vaisiakūniai taip pat pasirodo sausesniais laikotarpiais, kai kiti grybai nevedina vaisių.

Su kuo galima supainioti?

• Paxillus involutus (rudasis kūgiabudėlis) — Auga ant žemės kaip mikorizinis grybas, su centriniu, lygiu kotu be juodo kailiuko; kepurėlė mažesnė, rūdžių rudumo. Jis yra nuodingas.
• Tapinella panuoides — Vaisiakūniai vėduoklės arba kriauklės formos, be ryškaus koto, paprastai daug mažesni, oranžiškai rudi; auga ant spygliuočių medienos.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje aksomkotis meškutis yra dažnas spygliuočių miškų grybas, kurį galima pastebėti augantį ant pūvančių pušų bei eglių kelmų ar stambių šaknų.
• Lietuvos miškuose dėl panašios kepurėlės jis kartais painiojamas su paprastąja meškute, tačiau aksomkotį išduoda tamsiu aksomu padengtas tvirtas kotas.
• Aksomkotis meškutis nėra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, nes šalies miškuose randa gausių buveinių ir nėra laikomas nykstančiu.