Mikologas lygina baravyką su grybų atlaso iliustracijomis, o Ekspertas aiškina

Agaricus arvensis

šeima Agaricaceae

Aprašymas

Dirvinis pievagrybis yra didelis, baltas arba kreminis pievagrybis su 7–20 cm skersmens kepurėle, kuri paspausta pagelsta. Jauni lakšteliai yra šviesūs, vėliau pilkai rudos ir šokoladinės spalvos, o kotas turi didelį, nusvirusį, dvigubą žiedą. Ji kvepia anisu arba migdolais.

Ji auga nuo gegužės iki spalio mėnesio pievose, ganyklose, soduose ir miškuose, taip pat raganų ratais, dažnai derlingose dirvose, šalia arklidžių. Lenkijoje ji yra dažna.

Didžiausia rizika yra supainioti su baltais, mirtinai nuodingais musmirėmis (smailiakepurė musmirė, baltoji musmirė ir baltoji žalsvosios musmirės forma). Jos išsiskiria makštimi ir gumbeliu koto pagrinde bei lakšteliais, kurie yra balti bet kuriame amžiuje. Pievagrybius turėtų rinkti tik patyrę grybautojai; jei nesate tikri, nevalgykite jo.

Atpažinimo požymiai

Kepurė
Skersmuo 7–20 cm; jaunas kiaušiniškas, vėliau pusrutuliškas, iškiliai paplokščias, subrendęs plokščias. Paviršius plikas, šilkiniai blizgantis, sausas, baltas iki kreminio; paspaustas pagelsta.
Himenoforas (kepurės apačia)
Lakšteliai laisvi, tankūs; jauni balti ir ilgą laiką balti (pagal kai kurius aprašymus nuo šviesiai rožinių iki baltų), vėliau pilkai rudos, galiausiai šokoladinės rudos iki juosvai rudų; pagal kitus aprašymus jie niekada neturi rožinio atspalvio.
Kotas
Aukštis 5–15 cm, storis 1–3 cm; cilindriškas, pagrinde storėjantis, iš pradžių pilnas, vėliau vamzdiškas, lengvai atsiskiria nuo kepurėlės; paspaustas pagelsta. Didelis nusviręs žiedas, dvigubas, su „krumpliaračio“ (dantyto) rašto apačia, viršuje balkšvas, kartais apačioje su gelsvais žvyneliais.
Minkštimas
Minkšta, elastinga, balta, senesnių egzempliorių kartais gelsva. Skonis nereikšmingas, aniso kvapas (pagal kai kurius aprašymus migdolų, marcipanų, nuo benzaldehido); kvapas išnyksta po virimo. Nekarstykite nepažintų grybų minkštimo.
Sporų atspaudas ir sporos
Sporų atspaudas juosvai rudas iki purpuriškai rudas (pagal kai kurius aprašymus tamsiai rudas). Sporos lygios, rudos, 6–8 × 4–5 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas. Auga ant žemės pievose, ganyklose, soduose, spygliuočių, lapuočių ir mišriuose miškuose, medelynuose, ant įvairių organinių atliekų; dažnai šalia arklidžių ir tarp dilgėlių (azoto turinčiose dirvose). Sudaro raganų ratus. Šiaurės Amerikos vakarinėje pakrantėje susijusi su kiparisais, rytuose – su eglėmis.

Paplitimas. Šiaurės ir Pietų Amerika, Europa, Azija, Australija. Lenkijoje dažna. Teisiškai saugoma nėra; taip pat apibūdinama kaip dažna ir nesukelianti grėsmės.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo gegužės iki spalio mėnesio (Didžiojoje Britanijoje nuo liepos iki lapkričio); pavieniui arba nedidelėmis grupėmis.

Su kuo galima supainioti?

  • Amanita virosa (smailiakepurė musmirė; lenkiškai: muchomor jadowity), Amanita verna (baltoji musmirė; lenkiškai: muchomor wiosenny), balta forma Amanita phalloides (žalsvoji musmirė) — Mirtinai nuodingos; lakšteliai visada balti (niekada nejuoduoja), baltas sporų atspaudas, makštis ir gumbiniškai storėjantis koto pagrindas. Pievagrybių lakšteliai su amžiumi tampa rudos spalvos, o sporų atspaudas tamsus. Jaunų egzempliorių lakšteliai yra paslėpti po šydu.
  • Agaricus xanthodermus (nuodingasis pievagrybis; lenkiškai: pieczarka karbolowa) — Nuodinga (sukelia skrandžio sutrikimus). Taip pat paspausta pagelsta, bet kvepia karbolio rūgštimi (fenoliu).
  • Agaricus silvicola (girinis pievagrybis; lenkiškai: pieczarka bulwiasta) — Taip pat kvepia anisu, bet lakšteliai ilgą laiką lieka raudonai rožiniai.
  • Agaricus campestris (lenkiškai: pieczarka łąkowa) — Panaši, mažesnė; detalių skirtumų nėra duomenų.
  • Agaricus osecanus — Reta; neturi migdolų kvapo.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

  • Lietuvoje dirvinis pievagrybis yra dažnas visoje šalyje, o derlingose pievose ir ganyklose neretai natūraliai suformuoja taisyklingus „raganų ratus“.
  • Šis grybas nėra įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą ir šalyje neturi jokio teisinės apsaugos statuso, nes jo populiacija yra gausi ir stabili.
  • Lietuvos gamtoje dirvinis pievagrybis kartais pavojingai supainiojamas su mirtinai nuodinga smailiakepure musmire ar blyškiąja žalsvosios musmirės forma.
Gribo nevertina valgomumo. Atpažinimas iš nuotraukos – taip pat ir programėlėje – nepakeičia grybų eksperto.

Dažniausiai užduodami klausimai

Kada auga Agaricus arvensis?

Pagal stebėjimus Lenkijoje (GBIF) sezonas: Liepa – Lapkritis; daugiausia įrašų – Rugsėjis.

Kur auga Agaricus arvensis?

Saprotrofas. Auga ant žemės pievose, ganyklose, soduose, spygliuočių, lapuočių ir mišriuose miškuose, medelynuose, ant įvairių organinių atliekų; dažnai šalia arklidžių ir tarp dilgėlių (azoto turinčiose dirvose). Sudaro raganų ratus. Šiaurės Amerikos vakarinėje pakrantėje susijusi su kiparisais, rytuose – su eglėmis.

Gribo programėlėje ši rūšis turi ir sukiojamą 3D modelį, nuotraukas viktorinoje bei įspėjimus atpažįstant kamera. Žiūrėk, kaip pradėti.