Agaricus campestris

Aprašymas

Pievagrybis yra baltas arba pilkai ochrinis pievagrybis su 5–11 cm skersmens kepurėle, šilkiškai plaušuota, sausu oru dažnai sutrūkinėjusia. Lakšteliai rožiniai, vėliau šokolado rudumo iki juodų, o baltas, plonas žiedas ant stiebo dažnai nebūna patvarus. Trama balta ir perpjauta vietomis rožėja.

Jis auga nuo gegužės iki spalio mėn. pievose, ganyklose, vejose ir laukuose, ypač ten, kur yra mėšlo. Po šiltų lietaus liūčių vaisiakūniai gali išdygti vos per vieną dieną. Lenkų posakis „auga kaip grybai po lietaus“ yra susijęs su jo pasirodymu. Dėl pernelyg intensyvaus pievų tręšimo jo vis mažėja.

Didžiausia klaida yra supainioti labai jaunus, baltais lakšteliais egzempliorius su mirtinai nuodinga smailiakepure musmire; musmirė turi makštį stiebo pamate ir visada baltus lakštelius. Tokių apsinuodijimų pasitaikė, taip pat ir Prancūzijoje. Taip pat atskirkite jį nuo nuodingojo pievagrybio, kuris pagelsta ir kvepia fenoliu. Kilus menkiausiai abejonei, jo nerinkite ir nevalgykite. Taip pat nerinkite vejose, kurios apdorotos pesticidais.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 3–12 cm (aprašuose pateikiami skirtingi diapazonai). Jaunas uždaras, beveik apskritas, vėliau pusrutuliškas, galiausiai išsiskleidęs plokščiai. Kraštas žvyneliuotas-suvargęs, paviršius šilkiškai plaušuotas, viršuje su retais, prigludusiais rudais žvyneliais. Spalva iš pradžių balta, vėliau pilkai ochrinė. Sausu oru viršutinis paviršius sutrūkinėja lopais. Luobelė lengvai nusilupa. Paspaustas (senesni egzemplioriai) pagelsta arba ruduoja.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai tankūs, laisvi nuo stiebo. Balti tik labai jaunose, uždarose vaisiakūniuose; jie greitai tampa rožiniai, vėliau vis tamsesni: šokolado rudumo iki rusvai juodų, violetiniai juodi nuo sporerų senesniuose.

Kotas

Aukštis 4–8 cm, storis 1–2 cm, cilindriškas, tvirtas, lengvai atsiskiriantis nuo kepurėlės. Baltas plėvinis žiedas aukštai ant stiebo, ne itin patvarus, senesniuose egzemplioriuose išnykstantis (kai kuriuose aprašuose pavienis, plonas). Paviršius lygus, baltas, senesniuose rudokas; viršutinė dalis dažnai rausva. Stiebo pamatas be makšties.

Minkštimas

Balta arba vandeningai rožinė, perpjauta vietomis rožėjanti (kai kuriuose aprašuose purvinai rusvai raudona, skirtingai nei geltonvėžio pievagrybio, kuriame ji pagelsta). Virš lakštelių dažnai pilkšvas atspalvis, stiebo pagrinde oranžinis. Skonis malonus, švelnus, kvapas šiek tiek grybiškas.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas rusvai juodas iki tamsiai rudo. Sporos elipsiškos, lygios, storasienės. Dydis 5.5–10 × 4–6 µm (aprašuose pateikiami skirtingi diapazonai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos saprotrofas pievose, ganyklose, vejose, pakelės grioviuose ir laukuose, dažniausiai vidutiniškai tręštose vietose (pvz., kur ganosi galvijai), ypač mėgsta arklio mėšlą. Retai miškuose. Auga pavieniui, nedidelėmis grupėmis arba raganų ratais.

Paplitimas. Visuose žemynuose, išskyrus Antarktida, taip pat daugelyje salų. Centrinėje Europoje jis yra paplitęs ir gana dažnas, tačiau jo skaičius mažėja dėl per didelio pievų tręšimo. Jis teisiškai saugomas Lenkijoje nėra; jis įtrauktas į prekybai patvirtintų grybų sąrašą (Sveikatos apsaugos ministerijos 41 punktas). Vaisiakūniai po smarkaus lietaus auga labai greitai.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo gegužės iki spalio mėn. (pagal kai kuriuos aprašus nuo vasaros pabaigos).

Su kuo galima supainioti?

• Amanita virosa (smailiakepurė musmirė), Amanita hygroscopica ir kitos mirtinai nuodingos musmirės — Mirtinos klaidos ypač susijusios su labai jaunais, uždarais vaisiakūniais su vis dar baltais lakšteliais. Musmirės visada turi baltus lakštelius, balkšvą sporų atspaudą ir stiebą, apsuptą makšties pagrinde; pievagrybiai turi lakštelius, kurie greitai rožėja, ir rudą sporų atspaudą. Patartina apžiūrėti visą stiebo pagrindą ir gretimus jaunus vaisiakūnius.
• Agaricus xanthodermus (nuodingasis pievagrybis) — Nevalgomas, sukelia skrandžio problemų; trama pažeista pagelsta (ypač stiebo pagrinde), kvapas primena fenolį.
• Agaricus arvensis (dirvinis pievagrybis) — Dažnai auga už miškų ribų, žiedas ant stiebo su žvyneliais, anyžių arba migdolų kvapas, lakšteliai bręsta per blyškiai pilkai rožinę spalvą.
• Agaricus bitorquis (dvižiedis pievagrybis) — Kepurėlė visada plika, o ant stiebo dvigubas žiedas.
• Agaricus bisporus (dvisporis pievagrybis) — Jaunus egzempliorius sunku atskirti; kilmės vieta (kultivuojama) padeda, mikroskopas patikimai juos atskiria.
• Balti Clitocybe (piltuvėlės) vejose — Gali būti nuodingi; jie turi blyškų sporų atspaudą ir nuaugtinius lakštelius.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje dirvinis pievagrybis yra plačiai paplitęs grybas, dažnai sutinkamas visoje šalies teritorijoje – derlingose pievose, ganyklose bei sodybų vejose.
• Lietuvos gamtoje jauni dirviniai pievagrybiai dėl savo baltos išvaizdos kartais supainiojami su mirtinai nuodingomis musmirėmis, tokiomis kaip žalsvoji ar smailiakepurė musmirė.
• Ši grybų rūšis nėra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą ir šalyje neturi jokio teisinės apsaugos statuso, nes jos populiacija yra gausi bei stabili.