Amanita caesarea

Aprašymas

Karališkoji musmirė turi didelę kepurėlę, 8–20 cm, lygų, ryškiai oranžinį iki raudonai oranžinio, su aiškiai ruožuotu kraštu. Lakšteliai ir kotas yra geltoni, kotas turi didelį, nuleistą geltoną žiedą, o pamatas – baltą, taurės formos makštį. Jaunas vaisiakūnis atrodo kaip baltas kiaušinis, lendantis iš žemės.

Ji auga nuo liepos iki spalio mėnesio šiltuose, atviruose lapuočių miškuose, dažniausiai po ąžuolais ir valgomaisiais kaštonais. Ji dažna pietų Europoje, bet išskirtinai reta Lenkijoje: buvo žinoma tik viena radimvietė, ir rūšis buvo paskelbta išnykusia.

Tai, kas skiria ją nuo paprastosios musmirės, yra geltona, o ne balta, lakštelių ir koto spalva bei baltų lopinėlių ant kepurėlės nebuvimas. Tačiau atminkite, kad tai yra musmirė – gentis, kuriai priklauso mirtinai nuodingos rūšys. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 8–20 cm; jaunas beveik apskritas arba pusrutuliškas, vėliau iškiliapetis, senesnių egzempliorių – paplokščias. Paviršius lygus, plikas, kartais su šydo liekanomis. Kraštas aiškiai ruožuotas. Spalva ryškiai oranžinė iki raudonai oranžinio, su amžiumi blunkanti iki aukso geltonumo ir šviesiai geltonos.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai laisvi arba priartėję prie koto (siaurai priaugtiniai), tankūs, iš pradžių šviesiai geltoni, vėliau aukso geltonumo.

Kotas

Aukštis 5–16 cm, storis 1,5–3 cm, beveik cilindriškas, geltonas arba šiek tiek šviesesnis už lakštelius, iš pradžių pilnaviduris, vėliau tuščiaviduris. Žiedas didelis, geltonas, nuleistas, dažnai ruožuotas. Pamatas lygus arba šiek tiek storėjantis, įsitaisęs baltoje, taurės formos makštyje, turinčioje didelių skiaučių pavidalo (bendrojo šydo liekana). Jauni vaisiakūnis yra buko kiaušinio formos, lendančio iš žemės.

Minkštimas

Balta, aukso geltonumo tik po kepurėlės odele. Skonis ir kvapas neaiškūs. Dėl panašumo į nuodingas rūšis taukšas neturėtų būti ragaujamas.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas iki šiek tiek gelsvo. Sporos baltos; duomenų apie formą ir dydį nėra.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas. Auga šiltuose, saulėtuose lapuočių miškuose po ąžuolais ir valgomaisiais kaštonais, rečiau po bukais; Europoje taip pat ąžuolų ir pušų miškuose, o šiltesnio klimato zonose – aukštesnių kalnų ąžuolų miškuose, sumaišytuose su spygliuočiais.

Paplitimas. Šiaurės Afrika, pietų Europa (ypač šiaurės Italija), Balkanai, Vengrija, taip pat Azija ir Šiaurės Amerika. Dažna pietų Europoje, reta Vidurio Europoje. Lenkijoje yra viena žinoma radimvietė (Bielinek nad Odrą, 1959 m.); 2006 metų Raudonojoje knygoje rūšis turi Ex (išnykusi) kategoriją, nors jos pasirodymas šiltesniuose šalies regionuose negali būti atmestas. Lenkijoje ji teisiškai nesaugoma; ji saugoma Kroatijoje, Slovėnijoje, Čekijoje ir Vokietijoje bei yra įrašyta į Ukrainos raudonąją knygą.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo liepos (ankstyvosios vasaros) iki spalio (vidurio rudens).

Su kuo galima supainioti?

• Amanita muscaria (paprastoji musmirė) — Nuodinga. Kepurėlė tamsesnė raudona, su baltais šydo lopinėliais (su amžiumi nubyra, spalva blunka iki geltonai oranžinės), lakšteliai ir kotas balti. Susijusi su eglėmis, pušimis arba beržais. Kai kurios veislės (pvz., var. guessowii) yra geltonos net jaunos.
• Amanita crocea (gelsvakočietė skėtinė musmirė) — Šviesesnė, kotas žvynuotas (padengtas žvyneliais).
• Amanita phalloides (žalsvoji musmirė) ir baltosios musmirės (Amanita virosa ir giminingos rūšys) — Mirtinai nuodingos. Kepurėlė žalsva, alyvuogių arba balta, lakšteliai ir kotas balti, niekada nebūna intensyviai geltoni ar oranžiniai. Jos taip pat turi žiedą ir makštį, todėl vien šių požymių nepakanka joms atskirti.
• Amanita hemibapha ir kitos giminingos oranžinės rūšys — Už Europos ribų yra daug panašių rūšių (įskaitant A. jacksonii, A. arkansana ir A. calyptroderma Šiaurės Amerikoje bei A. hemibapha Azijoje); nustatymui reikalingas vietinių aprašymų išmanymas.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje karališkoji musmirė natūraliai laukinėje gamtoje neauga dėl per vėsaus klimato, todėl ši rūšis nėra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą.
• Lietuviškas šio grybo pavadinimas yra tiesioginis lotyniško vardo vertimas, o vietinėje literatūroje jis dažniausiai minimas perspėjant apie galimą supainiojimą su Lietuvoje itin dažna paprastąja musmire.