Astraeus hygrometricus

Aprašymas

Barometrinė žemės žvaigždė yra nedidelis grybas, panašus į ant žemės gulinčią žvaigždę. Jaunas vaisiakūnis yra apvalus ir iš dalies paslėptas dirvožemyje, vėliau jo storas, odiškas apvalkalas plyšta į kelis ar keliolika spindulių. Drėgnu oru spinduliai išsiskleidžia į šonus (visas grybas tuomet paprastai yra 3–6 cm skersmens) ir atidengia pilkai rudą, lygų maišelį su plyšiu viršuje, pro kurį išsiveržia rudos sporų dulkės. Sausu oru spinduliai susiraito ir uždengia maišelį, todėl ir vadinama „barometru“.

Augoja sausose, saulėtose vietose: smėlėtose pakelėse, lapuočių miškų pakraščiuose, retuose pušynuose ir ąžuolynuose, pavieniui arba grupėmis, dažniausiai nuo liepos iki rugsėjo. Išdžiūvę vaisiakūniai gali išsilaikyti net metus. Lenkijoje labai reta ir griežtai saugoma.

Nuo žemės žvaigždžių (Geastrum) ją galima atskirti pagal storą, odišką, į smulkius laukelius sutrūkinėjusį egzoperidį ir pagal tai, kad aplink angą nėra ryškaus apvalaus apvado. Neturi nei kotelio, nei kepurėlės, todėl jos nereikėtų painioti su kepurėliniais grybais. Kaip saugomos rūšies jos rinkti negalima.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Be kepurėlės: vaisiakūnis gasteroidinis, jaunas rutuliškas arba kiaušiniškas, iš dalies įsmigęs į substratą ir padengtas balkšvu micelio sluoksniu. Egzoperidis žvaigždės pavidalu plyšta į 4–20 netaisyklingų spindulių; išsiskleidęs vaisiakūnis yra 1–8 cm skersmens (dažniausiai 3–6 cm). Spinduliai storai ir odiški, viršutinėje pusėje sutrūkinėję į smulkius laukelius, pilkai rudi, tamsiai pilki arba juodi; vidinis sluoksnis smėlio spalvos arba šviesiai rudas. Drėgnu oru spinduliai išsiskleidžia, o sausu oru susiraito ir uždengia sporų maišelį (higroskopinis elgesys).

Himenoforas (kepurės apačia)

Be plokštelių ir vamzdelių. Sporų maišelis (endoperidis) bekotis, rutuliškas, 1–3 cm skersmens, šviesiai pilkas arba rudas, jaunuose vaisiakūniuose tinklinis-pluoštinis, o senesniuose lygus ir popierinis; viršuje atsiveria netaisyklingu plyšiu arba poru su išpjaustytu kraštu. Vidus (gleba) jaunas yra baltas ir kietas, bręstant tampa šokolado rudos spalvos ir miltelinis.

Kotas

Be kotelio; nuo vaisiakūnio pagrindo driekiasi tamsūs, trapūs rizomorfai, kurie po subrendimo dažnai nutrūksta.

Minkštimas

Jauna gleba balta ir kieta, padalyta į ovalias kameras; subrendusiuose vaisiakūniuose tai rudi sporų milteliai, sumišę su kapiliciumu. Spalvos pasikeitimas pažeidus, kvapas ir skonis: duomenų nėra. Minkštimo ragauti nereikėtų.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporos rudos arba rausvai rudos, rutuliškos arba beveik rutuliškos, storasienės, 7–11 µm skersmens (aprašymuose nurodomi skirtingi intervalai; dažniausiai 8–10 µm), tankiai padengtos maždaug 1 µm ilgio karpelėmis ir spygliukais. Neamiloidinės.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos ektomikorizinis grybas, gyvenantis simbiozėje su daugeliu medžių rūšių, įskaitant ąžuolus ir pušis. Teikia pirmenybę saulėtoms, sausoms vietoms, skurdiems maisto medžiagų smėlio arba molio dirvožemiams ir rūgščiam substratui; vengia kalcio turtingų dirvožemių. Ant negyvų vaisiakūnių spindulių vystosi grybas Gelatinipulvinella astraeicola.

Paplitimas. Lenkijoje labai reta, nykstanti rūšis (kategorija E Lenkijos augalų ir grybų raudonojoje knygoje); iki 2020 m. buvo užregistruota 12 istorinių, 12 dabartinių ir 15 abejotinų augaviečių. Auga smėlėtose pakelėse, lapuočių miškų pakraščiuose, retuose pušynuose, ąžuolynuose ir šilumamėgėse brūzgynuose. Lenkijoje griežtai saugoma (Dz.U. 2014 poz. 1408; dalinė apsauga 1995–2004 m.). Taip pat įrašyta į raudonuosius sąrašus, be kita ko, Čekijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir Nyderlanduose. Plačiąja prasme gentis aptinkama visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą; siaurinant rūšies sampratą, jos arealas apsiriboja Europa, nuo pietų Prancūzijos iki Turkijos.

Vaisiakūnių formavimasis. Dažniausiai liepos–rugsėjo mėn.; išdžiūvę vaisiakūniai yra patvarūs ir gali išsilaikyti metus, o kai kuriuose aprašymuose teigiama, kad ir ilgiau.

Su kuo galima supainioti?

• Geastrum floriforme (lenkiškai: gwiazdosz kwiatuszkowaty) — Taip pat higroskopinė, bet egzoperidis plonesnis, be storo, odiško, į smulkius laukelius sutrūkinėjusio sluoksnio; sporos daug mažesnės.
• Geastrum corollinum (lenkiškai: gwiazdosz brodawkowy) — Taip pat higroskopinė; sporų maišelis turi ryškų apvalų peristomą, spinduliai plonesni, o sporos mažesnės.
• Geastrum mammosum — Turi storus, trapius, vidutiniškai higroskopinius spindulius, bet sporos mažesnės (apie 4 µm).
• Kitos žemės žvaigždės (Geastrum) — Žemės žvaigždžių maišelio angą paprastai juosia peristomas arba diskas, o vaisiakūnis turi kolumelę; Astraeus turi vieną išpjaustytą plyšį ir neturi kolumelės. Senesnius egzempliorius lauke atskirti gali būti sunku.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje barometrinė žemžvaigždė laikoma reta rūšimi. Ji randama pavieniui arba nedidelėmis grupėmis sausose, saulėtose, smėlinguose vietose, pavyzdžiui, šviesiuose pušynuose ir smėlėtuose keliakraščiuose.
• Lietuvos grybautojai ir gamtos mėgėjai ją dažnai supainioja su tikraisiais žvaigždūnais (gentis Geastrum), nes visi jie primena ant žemės gulinčią žvaigždę. Barometrinę žemžvaigždę išduoda storas, odiškas apvalkalas, kuris sausu oru užsiriečia ir uždengia kamuoliuką, o drėgnu oru vėl išsiskleidžia.