Bjerkandera adusta

Aprašymas

Dūminė kempė (Bjerkandera adusta) yra plonas, odiškas kempinis grybas, augantis ant medienos. Vaisiakūniai yra 2–10 cm pločio, pusapvaliai arba išsiskleidę, aksominiai ir raukšlėti, nuo ochros rudos iki pilkai rudos spalvos, su šviesiu, balkšvu kraštu, kuris senesniuose egzemplioriuose tampa pilkai juodas. Auga grupėmis, vienas virš kito kaip stogo čerpės. Apatinėje pusėje yra labai smulkūs poros, nuo balkšvų iki tamsiai pilkai rudų, kurios paspaudus patamsėja. Skerspjūvyje tarp vamzdelių ir šviesaus minkštimo matoma pilkai juodoka linija.

Lenkijoje paplitęs lapuočių ir mišriuose miškuose, ant kamienų, kelmų ir sausų šakų, dažniausiai ant bukų. Vaisiakūnių galima rasti ištisus metus.

Jis nevalgomas. Nuo panašios Bjerkandera fumosa jį galima atskirti pagal plonesnį minkštimą ir pilką apatinę pusę su patamsėjančiomis poromis.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Vaisiakūniai vienmečiai, pusapvaliai, išsiskleidę arba išsiskleidę su atlenktais kraštais, prie pagrindo prisitvirtinę šonu. Plotis 2–10 cm, storis iki maždaug 1 cm. Dažniausiai auga grupėmis ir sutampydami kaip stogo čerpės, sudarydami sankaupas, dengiančias net 5 m paviršiaus. Paviršius šiek tiek aksominis arba plaukuotas, raukšlėtas, nuo ochros rudos iki pilkai rudos spalvos. Kraštinė zona aiškiai šviesesnė, balkšva, o senesniuose vaisiakūniuose pilkai juoda.

Himenoforas (kepurės apačia)

Poringas (vamzdeliai ir poros). Vamzdeliai 4–6 mm ilgio, aiškiai kontrastuoja su šviesiu minkštimu ir yra nuo jo atskirti pilkai juodoka linija, matoma skerspjūvyje. Poros smulkios, apvalios, 4–6 viename mm. Spalva nuo balkšvos iki tamsiai pilkai rudos; vamzdeliai paspaudus patamsėja.

Kotas

Kotelio nėra; vaisiakūnis prie pagrindo prisitvirtinęs šonu.

Minkštimas

Balkšvas arba kreminis, plonas, odiškas ir lankstus. Kvapas silpnas, šiek tiek rūgštokas. Minkštimo ragauti nereikia.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas šiaudų geltonumo. Sporos neamiloidinės, elipsoidinės, suplotos ir iš vienos pusės susiaurėjusios, 4–5,5 × 2–3 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, ardantis medienoje esančią celiuliozę ir ligniną ir sukeliantis baltąjį puvinį. Kartais puola ir pažeistus medžius (žaizdų parazitas). Auga ant pūvančių kamienų ir kelmų, daugiausia lapuočių, ypač dažnai ant bukų; ant spygliuočių labai retai (įskaitant Abies, Larix, Picea). Užregistruotas ir ant klevų, alksnių, beržų, skroblų, lazdynų, uosių, ąžuolų, tuopų, gluosnių, šeivamedžių ir daugelio vaismedžių.

Paplitimas. Lenkijoje paplitęs įvairiuose lapuočių ir mišriuose miškuose. Plačiai paplitusi rūšis, dažnai randama ant negyvos medienos. Lenkijoje nėra saugomas įstatymais.

Vaisiakūnių formavimasis. Vaisiakūniai būna ištisus metus.

Su kuo galima supainioti?

• Bjerkandera fumosa (lenkiškai: szaroporka odymiona) — Turi storesnį minkštimą ir balkšvą-gelsvą, o ne pilką hymenoforą, kuris paspaudus tik šiek tiek parunda. Aprašymuose minima tamsi linija minkštime vamzdelių pagrindo srityje; ją reikia vertinti skerspjūvyje.
• Kai kurios Stereum ir Trametes genčių rūšys — Savo išvaizda primena dūminę kempę; tačiau jos neturi pilkų porų, kurios paspaudus patamsėja, ir pilkai juodokos linijos tarp vamzdelių ir minkštimo.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas dažniausiai vadinamas rūkine pintimi arba rūkiniu kempinu, o pavadinimas kilęs nuo pilkšvai juodėjančio, tarsi apdūmoto pakraščio, ypač ryškaus senesniuose vaisiakūniuose.
• Lietuvos miškuose rūkinė pintis auga ant kritusių, rudenį ir žiemą ypač pastebimų lapuočių medžių kamienų, kelmų ir šakų, dažniausiai didelėmis grupėmis, sustatytomis viena virš kitos kaip čerpės.
• Grybo lengvai pasimaišo su kitais plonais, odiškais kelmučių grybais, pavyzdžiui, su dryžuotąja kempe (Trametes versicolor), bet jį išduoda pilkšvai juodas pakraštys ir poros, kurios paspaudus patamsėja.