Boletus edulis

Aprašymas

Baravykas (Boletus edulis) turi dažniausiai 6–25 cm skersmens kepurėlę, jaunų egzempliorių – balsvą, vėliau smėlinę, šviesiai ir tamsiai rudą. Apačioje ji turi vamzdelius, o ne plokšteles: baltus, vėliau gelsvus ir alyvuogių žalius. Kotas storas, statinės arba lazdos formos, šviesus, viršutinėje dalyje su subtiliu tinkleliu. Minkštimas baltas, kietas, riešutų skonio ir perpjautas dažniausiai nekeičia spalvos.

Jis auga nuo gegužės iki lapkričio spygliuočių, lapuočių ir mišriuose miškuose, gausiausiai po eglėmis, ypač kalnuose. Pasirodo pavieniui arba nedidelėmis grupėmis, kartais ratais.

Labiausiai jį galima supainioti su aitruoju pušynbaravykiu (Tylopilus felleus): jo vamzdeliai rausta, ant koto yra tamsus iškilus tinklelis, skonis labai kartus, o paliestas minkštimas parunda. Prieš valgant patikrinkite vamzdelius, tinklelį ir minkštimo spalvą. Senus, kempinės pavidalo egzempliorius geriau palikti miške.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 6–25 cm (gali siekti 30 cm ir daugiau). Jaunas pusrutulio formos, vėliau išgaubtas, pagalvės formos, o senų – išsiskleidęs. Jaunų egzempliorių spalva balta, vėliau smėlinė, šviesiai rudos iki tamsiai rudos (retai karmininė), kraštas dažnai šviesesnis. Paviršius matinis, gali būti raukšlėtas, lygus ir lipnus po lietaus bei senesnių egzempliorių.

Himenoforas (kepurės apačia)

Vamzdeliai 8–30 mm ilgio, lengvai atsiskiria nuo kepurėlės minkštimo, prie koto įpjauti. Poros smulkios, apvalokos (apie 2–3 viename mm), pažeistos nekeičia spalvos. Jauname vaisiakūnyje baltos arba kreminės, tarsi užpildytos vata (hifais), su amžiumi tampa gelsvai alyvuogių, geltonai žalios ir alyvuogių žalios.

Kotas

Aukštis 5–20 cm, storis 1,5–10 cm. Baltas, pilkšvai baltas arba smėlio spalvos; jaunų išsipūtęs ir giliai įsišaknijęs žemėje, vėliau lazdos arba statinės formos. Su subtiliu balsvu arba šviesiai rudu tinkleliu, ryškiausiu viršutinėje dalyje. Žiedo nėra.

Minkštimas

Dažniausiai baltas, rečiau kreminis arba smėlio spalvos, po kepurėlės odele rausvai rudas; jaunų kietas, senų kempiniškas. Ore dažniausiai nekeičia spalvos (aprašymuose nurodoma, kad kartais šiek tiek parunda arba parausta). Kvapas malonus, skonis švelnus, riešutinis.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuospaudos alyvuogių rudos. Sporos verpstės formos iki elipsoidinių, lygios, 12–18 × 4,5–7 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi diapazonai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Mikorizinis grybas su daugeliu medžių rūšių; Lenkijoje daugiausia su egle, bet taip pat su pušimi, kataliku, buku, ąžuolu ir kt. Teikia pirmenybę vidutinio amžiaus medynams; senesniuose spygliuočių medynuose užleidžia vietą kaštoniniam raudonikiui (Imleria badia). Sudaro rizomorfas; kad hifai susijungtų su šaknimis, dirvoje reikalingos Pseudomonas genties bakterijos. Auginti vaisiakūnių kol kas nepavyko dėl artimos simbiozės.

Paplitimas. Šiaurės pusrutulis: Europa ir Šiaurės Amerika; introdukuotas į Naująją Zelandiją ir pietų Afriką. Lenkijoje dažnai kalnuose, rečiau žemumose, aplink dideles miestus paprastai retas. Teisiškai nesaugomas; 1992 m. buvo įtrauktas į raudonąjį sąrašą su kategorija V, 2006 m. leidime jau nebe. Lenkijoje yra Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintų parduoti grybų sąraše.

Vaisiakūnių formavimasis. Dažniausiai nuo gegužės iki lapkričio, išimtinai ir gruodį.

Su kuo galima supainioti?

• Tylopilus felleus (aitrusis pušynbaravykis) — Vamzdeliai laikui bėgant rausta, paliestas minkštimas parunda, o ant koto šviesiame fone yra iškilus tamsus tinklelis. Labai kartus, nevalgomas; gali sukelti skrandžio negalavimų.
• Boletus aereus (bronzinis baravykas) — Beveik identiškas, kepurėlė ryškiai tamsesnė.
• Boletus reticulatus (vasarinis baravykas) — Dažniausiai įskilusi kepurėlės odelė ir tamsesnis kotas su ryškesniu tinkleliu; paprastai auga po ąžuolais ir bukais.
• Boletus pinophilus (pušyninis baravykas) — Kepurėlė ir kotas raudonai rudi; auga po pušimis.
• Rubroboletus satanas (šėtoniškasis baravykas) — Raudonas kotas, pažeistas pamėlynuoja. Nuodingas.
• Butyriboletus regius (karališkasis baravykas) — Atsargiai: panaši saugoma rūšis (Lenkijoje griežtai saugoma), neįtraukta į Atlasą. Kepurėlė rausva iki rožinės raudonos, vamzdeliai ir poros ryškiai geltoni, kotas geltonas su smulkiu geltonu tinkleliu, minkštimas geltonas. Nerinkti.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje baravykas dar vadinamas „baravyku“ ar „bobausiu“, o pirmasis pavadinimas atėjo iš slavų kalbų, kur šaknis „bor“ reiškia pušyną ar mišką.
• Šis grybas Lietuvoje auga visoje šalyje, daugiausia pušynuose ir eglynuose, ypač smėlingose Dzūkijos girininkijose, kur jį mėgsta rinkti grybautojai.
• Lietuvoje baravyką kartais painioja su tulžiniu pelėsiu (karčiuoju baravyku), tačiau jį išduoda rausvėjantys vamzdeliai ir ryškus tamsus tinklelis ant kojelės.