Clitocybe nebularis

Aprašymas

Pilkoji tauriabudė yra didelis, mėsingas grybas, kurio kepurėlė yra 5–15 cm skersmens, pilkšva arba pelenų pilkumo, jaunystėje padengta balsva apnaša. Jos lakšteliai tankūs, nuo baltos iki kreminės spalvos, nuaugantys kotu žemyn, o kotas storas, baltas iki pilkšvo, su pastorintu pagrindu. Trama balta ir standi, įvairaus kvapo, dažnai nemalonaus.

Tai vienas iš gausiausių vėlyvojo rudens grybų: auga nuo rugsėjo iki lapkričio mėnesio lapuočių ir spygliuočių miškuose, paprastai didelėmis grupėmis, dažnai ratais. Lenkijoje ji labai dažna.

Šiandien ji priskiriama prie nuodingų, nes net maža porcija daugeliui žmonių gali sukelti virškinamojo trakto sutrikimų. Ją galima supainioti su nuodingąja stambiąja gijabude, turinčia rožinius lakštelius. Jei kyla nors mažiausia abejonė, nerenkite jos.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 5–15 cm (pagal kai kuriuos aprašymus iki 25 cm); iš pradžių iškili, vėliau žema ir lėkštos formos, galiausiai plokščia arba įdubusi, paprastai su didele, bukia gūbreliu; pakraštys ilgai užsirietęs. Mėsinga, nehigrofaninė, jaunų egzempliorių balsvai apšerkšnijusi. Spalva nuo baltai pilkos iki pilkos ar pelenų pilkumo su rusvu atspalviu, pakraštys šviesesnis.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai žemi, ploni, tankūs, nuaugantys kotu žemyn (pagal kai kuriuos aprašymus priaugantys prie trumpai nuaugančių, dažnai šakoti). Pirmiausia balti, vėliau ochros-kreminiai, vyresnių egzempliorių su rudomis dėmėmis.

Kotas

Aukštis 6–12 cm, storis iki 3 cm, išorėje plaušingas. Jaunų egzempliorių buožės formos ir pilnaviduriai, vėliau cilindriški, vatiniai arba tuščiaviduriai; pagrinde visada storesni. Spalva nuo baltos iki šviesiai pilkos, paprastai šviesesnė už kepurėlę. Žiedas neaprašytas.

Minkštimas

Balta, standi, stora, mėsinga, perpjovus spalvos keičia. Kvapas labai įvairus: miltų, aštrus arba rano; daugumos žmonių suvokiamas kaip nemalonus. Nebandykite jo skonio.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas nuo baltos iki kreminės spalvos (pagal kai kuriuos aprašymus šviesiai gelsvas). Sporos elipsiškos, lygios, bespalvės, 6–7 × 3 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprutrofas ant žemės. Ant senų vaisiakūnių kartais gyvena grybofilas parazitas, Volvariella surrecta (kiaušininė skydabudė), kuris deformuoja kepurėles.

Paplitimas. Šiaurės Amerika, Europa ir Azija; taip pat pranešama iš Maroko ir Naujosios Zelandijos. Centrinėje Europoje dažna visur, Lenkijoje labai dažna; viena iš gausiausių vėlyvojo rudens grybų. Auga lapuočių (ypač bukų) ir spygliuočių (ant eglių spyglių) miškuose, paprastai didelėmis grupėmis po kelis šimtus vaisiakūnių, dažnai sudarydami „aganų ratus“. Lenkijoje teisiškai saugoma nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo rugsėjo iki lapkričio.

Su kuo galima supainioti?

• Entoloma sinuatum (stambioji gijabudė) — Nuodinga rūšis; jos lakšteliai rožiniai, iškirptiniai, tuo tarpu pilkoji tauriabudė turi baltus iki kreminių, nuaugančius lakštelius.
• Clitocybe robusta — Turi tolygiau baltą kepurėlę.
• Clitocybe irina — Turi rausvą sporų atspaudą.
• Leucopaxillus giganteus, Leucopaxillus albissimus, Tricholoma saponaceum, Infundibulicybe geotropa — Panašūs: L. giganteus yra baltesnis, I. geotropa turi šviesiai rudą kepurėlę; kiti skirtumai: duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje pilkoji tauriabudė yra viena dažniausiai sutinkamų vėlyvo rudens rūšių, gausiai aptinkama spygliuočių bei mišriuose miškuose.
• Mūsų šalies miškuose šie grybai neretai išauga taisyklingais „raganų ratais“, kurie lietuvių folklore nuo seno sieti su naktiniais laumių ar raganų šokiais.
• Lietuvos miškuose dėl panašios pilkšvos išvaizdos ir vėlyvo dygimo laiko šis grybas gali būti supainiotas su nuodingąja stambiąja gijabude.