Coprinopsis atramentaria

Aprašymas

Rašalinis mėšlagrybis turi pilkai rudą, vagotą kepurėlę, iš pradžių kiaušinišką arba varpelio formos, bei lygų, baltą, tuščiavidurį kotą be žiedo. Lakšteliai tankūs, iš pradžių balti, vėliau rausvi, o galiausiai juodi. Subrendęs vaisiakūnis ištirpsta į juodą, rašalą primenantį skystį, kuris ir lėmė jo pavadinimą.

Jis auga grupėmis, kupstais, nuo pavasario iki rudens, soduose, pievose, vejose ir dykvietėse, dažnai netoli užkastos arba nupjautos medienos. Lenkijoje labai dažnas.

Kartu su alkoholiu, net ir nedideliu jo kiekiu per kelias dienas iki valgymo arba po jo, sukelia apsinuodijimą su paraudimu, širdies plakimu ir vėmimu. Jis laikomas nuodingu ir jo valgyti nerekomenduojame.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Aukštis 3–8 cm (pagal kai kuriuos aprašymus skersmuo yra 3–10 cm); jaunas cilindriškas arba kiaušiniškas, vėliau varpelio formos, galiausiai beveik plokščias. Spinduliškai vagotas, viršūnėje su keliomis plaušotomis žvyneliais. Spalva Pelenų pilkumo arba pilkai ruda, centre tamsesnė. Subrendęs vaisiakūnis kartu su lakšteliais tirpsta nuo pakraščio į juodą skystį (autolizė).

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai labai tankūs, platūs, laisvi, su dantylais kraštais; jauname vaisiakūnyje balti, vėliau pilki arba rausvi, galiausiai juodi ir tirpstantys.

Kotas

Aukštis 5–15 cm (pagal kai kuriuos aprašymus 5–17 cm), storis 1–2 cm, cilindriškas, tuščiaviduris, lengvai atskylantis nuo kepurėlės. Paviršius lygus, baltas iki pilkšvo; be žiedo. Pamatas ryškiai smailėjantis.

Minkštimas

Baltas iki blyškiai pilko, kepurėlėje plonas ir trapus, kote minkštas ir plaušingas. Skonis švelnus, kvapas malonus, bet neaiškus. Neragaukite jo.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas juodas. Sporos elipsiškos iki migdolo formos, lygios; dydis apytiksliai 8–11 × 5–6 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi intervalai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sazrotrofas, augantis ant žemės, dažnai susijęs su užkasta mediena; micelis gali būti matomas ant užkastų ne gyvos medienos liekanų. Vaisiakūniai auga kupstais ir dažnai prasiskverbia pro asfaltą.

Paplitimas. Šiaurės pusrutulis (Eurazija, Šiaurės Amerika), taip pat Naujoji Zelandija, Australija ir Pietų Afrika. Labai dažnas Lenkijoje: soduose, pievose, miškuose, dykvietėse ir nualintose vietovėse, paprastai grupėmis prie nupjautų kelmų pagrindo arba ant žemės. Lenkijoje teisiškai nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo pavasario iki rudens, po lietaus, kelis kartus per metus.

Su kuo galima supainioti?

• Coprinus comatus (gauruotasis mėšlagrybis) — Kartais su juo painiojamas; tai vienas iš geriausiai žinomų mėšlagrybių. Detalūs skirtumai – duomenų nėra.
• Kitos genties Coprinopsis rūšys — Panašu į retesnes genties rūšis; detalės – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje pilkšvasis mėšlagrybis liaudyje dažnai vadinamas rašaliniu grybu, nes senstanti kepurėlė savaime ištysta į juodą, rašalą primenantį skystį.
• Ši rūšis nėra saugoma ir nėra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, kadangi visoje šalies teritorijoje yra itin dažna ir gausiai aptinkama parkuose, soduose bei patvoriuose.
• Lietuvos pievose ir pamiškėse šie grybai neretai supainiojami su kita panašiose vietose augančia rūšimi – gauruotuoju mėšlagrybiu.