Cortinarius caperatus

Aprašymas

Gudukas (Cortinarius caperatus) yra vidutinio dydžio grybas, kurio kepurėlė yra 4–12 cm skersmens, ochros rudumo iki odos geltonumo, ryškiai raukšlėta ir padengta balsvais plaušeliais, jauni egzemplioriai – pilkai violetiniai. Jis turi rūdžių rudumo lakštelius ir pilnavidurį kotą su balsvu, plėvėtu žiedu ir šiek tiek gumburišku pagrindu.

Jis auga nuo liepos iki spalio mėn. eglynuose ir pušynuose ant nederlingų, rūgščių, smėlėtų dirvožemių, dažnai tarp samanų ir elniaragių. Lenkijoje jis paplitęs tik kai kuriose vietovėse.

Jį galima supainioti su kitais plėšiakūniais ir su pleiskanojančiu pluoštagrybiu, kuris yra stipriai nuodingas. Dėl šios priežasties rūšis nerekomenduojama nepatyrusiems grybautojams. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 4–12 cm; jaunų – kiaušiniškas arba pusrutuliškas, vėliau plačiai varpelio formos, senesnių – paplokščias su buka gumbureliu. Paviršius raukšlėtas ir vagotas, sausu oru pakraščiuose sutrūkinėjęs, padengtas balsvais plaušeliais (jauni vaisiakūniai „apšerkšniję“). Pradžioje pilkai violetinis arba pilkšvas, pakraščiuose su šyso liekanomis; vėliau odos geltonumo iki smėlinio rudumo.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai tankūs, iškirpti (prisiplėtę), jaunų vaisiakūnių molio geltonumo, vėliau rūdžių rudumo; pradžioje apgaubti baltu šyso.

Kotas

Aukštis 4–15 cm (aprašuose nurodomi skirtingi diapazonai), storis 1–3 cm. Cilindriškas, pilnaviduris, pagrinde gumburiškai praplatėjęs. Spalva nuo balsvos per kreminę iki ochros. Jis turi siaurą, balsvai gelsvą žiedą (cortina liekaną), virš kurio kotas plaukuotas, žemiau – plaušuotas ir ruožuotas. Žiedas yra pagrindinis atpažinimo požymis, tačiau senuose egzemplioriuose jis gali išnykti.

Minkštimas

Baltas arba šviesiai kreminis. Skonis nežymus, kvapas neaiškus (pagal kai kuriuos aprašymus švelnus). Neagaukite nežinomų grybų taukų.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas rūdžių geltonumo iki ochros rudumo. Sporos migdolų formos, karpotos, 10–14 × 7–9 µm (aprašuose nurodomi skirtingi diapazonai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Žemės mikorizinis grybas, nesirinkęs šeimininkų. Auga eglynuose ir pušynuose ant nederlingų, rūgščių, smėlėtų dirvožemių, drėgnų ir sausų; dažnai šalia elniaragių (Cladonia) ir baltųjų kimininių samanų (Leucobryum). Jis neauga ant kalkingo substrato. Taip pat aptinkamas po bukais ir viržynuose.

Paplitimas. Šiaurės Amerika, Europa ir vidutinio klimato Azija. Centrinėje Europoje, ypač šiaurėje, gana dažnas, kitur retas; Lenkijoje paplitęs tik kai kuriose vietovėse. Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje laikomas pažeidžiamu, o Nyderlanduose – nykstančiu. Lenkijoje teisiškai saugomas nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Lenkijoje nuo liepos iki spalio mėn.

Su kuo galima supainioti?

• Cortinarius traganus (ožiakvapis nuosėdis) — Jauni vaisiakūniai su sidabriškai violetine kepurėle yra panašūs; plėšiakūnis turi nemalonų kvapą ir voratinkliniu apdangalu (cortina) apgaubtus lakštelius. Nevalgomas.
• Inosperma erubescens (pleiskanojantis pluoštagrybis) — Centrinėje Europoje vasarą senus guduko egzempliorius galima supainioti su šia stipriai nuodinga rūšimi; išsamių skirtumų nėra – duomenų nėra.
• Phaeolepiota aurea (auksuotoji smulkiažvynė) — Lenkijoje retas; kepurėlė aukso geltonumo, žiedas ryškiai ruožuotas; pagal kai kuriuos aprašymus paviršius miltelių pavidalo-grūdėtas.
• Kiti plėšiakūniai (Cortinarius spp.), ypač subrendę, ochros spalvos, netekę žiedo — Yra panašių, nuodingų plėšiakūnių, todėl grybo nepatyrusiems rinkti nerekomenduojama; išsamių skirtumų nėra – duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje raukšlėtasis gudukas turi itin daug spalvingų liaudiškų vardų: Dzūkijoje ir kituose šalies regionuose jis nuo seno vadinamas „turku“, „čigonu“, „vištele“ ar „vokietuku“.
• Šie grybai ypač būdingi Pietų ir Rytų Lietuvos kraštovaizdžiui, kur labai gausiai aptinkami rūgščiuose, smėlėtuose pušynuose bei kerpšiliuose tarp samanų ir mėlynojų.
• Dėl šviesių apnašų ant kepurėlės ir plėvelinio žiedo ant koto šią rūšį Lietuvos miškuose galima supainioti su kai kuriomis nuodingomis musmirėmis ar kitais nuosėdžiais.