Disciotis venosa

Aprašymas

Baltoji taurelė (Disciotis venosa) sudaro didelį, netaisyklingą, taurės formos vaisiakūnį, 5–15 cm skersmens, kuris senstant plyšta ir išsiskleidžia ant žemės. Vidus pilkai rudas iki tamsiai raudonai rudo atspalvio, subtiliai raukšlėtas ir sulankstytas į gyslų tinklą, o išorė balkšva ir miltuota. Minkštimas trapus, o perlaužus aiškiai kvepia chloru. Tai geriausias atpažinimo požymis.

Augą ankstyvą pavasarį, nuo balandžio iki gegužės, ant žemės lapuočių miškuose ir parkuose, mieliausiai kalkingame dirvožemyje, pavieniui arba grupėmis, dažnai ant pylimų ir šalia tirpstančių pusnių. Dėl rusvos spalvos ją lengva pamesti iš akių žemės fone. Lenkijoje ji reta.

Galima supainioti su taurelėmis (Peziza), kurios neturi gyslų ir nekvepia chloru, ir su Discina ancilis, kuri auga ant spygliuočių medienos. Lenkijoje baltoji taurelė yra griežtai saugoma, todėl jos negalima skinti; geriausia ją tik apžiūrėti ir nufotografuoti.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Vaisiakūnis (apotecijus) 5–15 cm skersmens, pagal kai kuriuos aprašymus iki 20 cm; jaunas taurės formos ir netaisyklingas, su įsuktu kraštu, plyšta maždaug 7–8 cm dydžio ir senesniuose egzemplioriuose išsiskleidžia ant žemės. Vidinis paviršius (hymenijus) pilkai rudas, gelsvai rudas iki tamsiai raudonai rudo, subtiliai raukšlėtas ir senstant sulankstytas į gyslų primenantį raštą. Išorinis paviršius balkšvas, miltuotas arba padengtas pūslelėmis, link pagrindo su gyslomis.

Himenoforas (kepurės apačia)

Netaikoma: askomicetas su taurės formos vaisiakūniu; sporas nešantis sluoksnis (hymenijus) dengia vidinį taurės paviršių. Nėra plokštelių, vamzdelių ar spyglių.

Kotas

Trumpa, silpnai išreikšta, šviesiai pilka; įtvirtina taurę substrate.

Minkštimas

Trapus, balkšvas, plonas. Perlaužtas aiškiai kvepia chloru (baliklių). Skonis švelnus; minkštimo ragauti nereikėtų.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų nuospaudos spalva: duomenų nėra. Sporos elipsoidinės, lygios, be lašelių, su vienalyčiu turiniu, 21–25 × 12–15 µm (aprašymuose nurodomi skirtingi intervalai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, auga ant žemės lapuočių miškuose ir parkuose, pagal kai kuriuos aprašymus taip pat samanotame pakraike arba spygliuose po spygliuočiais. Mėgsta kalkingą dirvožemį, pylimus ir apsaugotas vietas; kartais vadinamas tirpstančių pusnių kraštų grybu.

Paplitimas. Šiaurės Amerika ir Europa (įskaitant Bulgariją, Švediją, Ispaniją, Velsą), taip pat Turkija, kur laikomas kritiškai nykstančiu. Lenkijoje retas: iki 2020 m. buvo pranešta apie 6 istorines ir 27 naujas augavietes; vietomis nėra retas. Lenkijos augalų ir grybų Raudonojoje knygoje turi statusą R (retas, potencialiai nykstantis dėl ribotos paplitimo apimties ir mažų buveinių plotų). Lenkijoje griežtai saugomas nuo 1983 m. (Dz.U. 2014 poz. 1408); jo nėra Lenkijoje parduoti leidžiamų grybų sąraše.

Vaisiakūnių formavimasis. Lenkijoje balandį–gegužę; Europoje nuo kovo iki gegužės, Šiaurės Amerikoje nuo balandžio iki birželio. Vaisiakūniai gali išsilaikyti iki maždaug 12 savaičių.

Su kuo galima supainioti?

• Discina ancilis (lenk. krążkownica wrębiasta) — Mažesnė, auga ant pūvančios spygliuočių medienos, nekvepia chloru. Vidus labiau raudonai rudas, raukšlėtas arba lygus, o ne gyslotas; išorinis paviršius su smulkių plaukelių kuokšteliais. Sporos smulkiai karpotos.
• Gyromitra parma (lenk. piestrzenica tarczowata) — Taip pat auga ant lapuočių medžių medienos (daugiausia ant bukų ir uosių), o baltoji taurelė auga ant žemės.
• Peziza spp. (taurelės) — Vidus be gyslų tinklo ir nekvepia chloru; paprastai vaisius veda vėliau. Minkštimas plonesnis, o jodo lašai minkštimą ir spormaišių viršūnes nudažo tamsiai mėlynai. Kai kurios taurelės yra nuodingos.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas pasirodo labai anksti pavasarį, kai dar tirpsta paskutiniai sniego plotai. Jį galima rasti lapuočių miškuose ir parkuose, dažnai šlaituose bei pakelėse.
• Svarbiausias jo požymis, padedantis atskirti nuo kitų pavasarinių taurinių grybų, yra ryškus chloro, kaip baliklio, kvapas. Jį pajunta kiekvienas, kas Lietuvos miške perlaužia trapų vaisiakūnį.