Gomphidius glutinosus

Aprašymas

Gličioji geltonpėdė yra vidutinio dydžio grybas su 4–15 cm skersmens kepurėle, padengta gleivėmis, jaunystėje violetiškai pilka, vėliau ruda, galiausiai ochrinė. Ji turi retus, nuaugtinius lakštelius, balsvus, o vėliau pilkus, bei baltą, slidų kotą su geltonu pagrindu ir išnykstančiu žiedu. Kepurėlės kraštas užsiritęs, nuo jo dažnai kabo gleivingi šydo likimai.

Jis auga spygliuočių miškuose, beveik išimtinai po eglėmis, rūgščiose dirvose, dažnai tarp mėlynių, nuo liepos iki lapkričio. Lenkijoje jis yra retas ir įrašytas į Augalų ir grybų raudonąją knygą (statusas R), todėl jo neapsimoka rinkti dideliais kiekiais.

Rusvus egzempliorius galima supainioti su kazlėkais, tačiau gličioji geltonpėdė turi lakštelius, o ne vamzdelius. Panašūs yra ir Chroogomphus genties geltonpėdės (neglievi, su rausvai ruda arba oranžinai ruda kepurėle) bei maumedinė geltonpėdė (po maumedžiais).

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 3–15 cm (aprašuose pateikiami skirtingi intervalai); jaunas bukas kūgiškas, vėliau pusrutuliškas, iškiliai paplokščias, galiausiai plokščias, centre įdubęs ar net piltuvėlio formos; kraštas visada užsiritęs. Paviršius lygus, padengtas gleivėmis (sausu oru džiūsta). Jauni vaisiakūniai violetiškai pilki arba pilkai rudi, senesni – šokolado rudumo, galiausiai ochriniai; gali atsirasti juosvų dėmių. Gleivingi šydo likimai dažnai kabo nuo krašto.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai reti, skirtingo ilgio, dažnai šakoti, vaškiniai, nuaugtiniai; jaunystėje balsvi, vėliau pilki, tamsėjantys nuo sporų.

Kotas

Aukštis 2–10 cm, storis 0.7–3 cm (aprašuose pateikiami skirtingi intervalai), cilindriškas, pilnaviduris, slidus, smailėjantis link pagrindo. Žiedas išnykstantis, likęs nuo gleivingo šydo. Paviršius balsvas, apačioje vietomis geltonas; geltona dalis su Melzerio reagentu dažosi tamsiai žaliai iki juodos.

Minkštimas

Balsva, po kepurėle rusva, apatinėje koto dalyje vietomis citrinos geltonumo; gali turėti vyno spalvos atspalvį. Švelnaus skonio, silpno kvapo.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas juodas arba rusvai juodas. Sporos pailgos, verpstiškos, lygios, 17–22 × 5–8 µm (aprašuose pateikiami skirtingi intervalai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Sausumos grybas, tradiciškai laikomas mikoriziniu, augantis beveik išimtinai po eglėmis, labai retai po kitais medžiais (skroblais, liepomis); naujesnių tyrimų duomenimis, daug Gomphidiaceae šeimos rūšių parazituoja ant mikorizinių baravykinių grybų (pvz., Suillus genties kazlėkų). Pirmenybę teikia rūgščioms ir ne labai drėgnoms dirvoms, ypač esant mėlynėms. Cezio ir sunkiųjų metalų hiperakumuliatorius.

Paplitimas. Visas Šiaurės pusrutulis vidutinio klimato juostoje (Eurazija ir Šiaurė Amerika). Retas Lenkijoje; Lenkijos augalų ir grybų raudonojoje knygoje (2006 m.) jam suteiktas R statusas (retas, potencialiai nykstantis dėl riboto paplitimo ir mažų buveinių plotų). Lenkijoje jis nėra saugomas įstatymais (Dz.U. 2014 m. poz. 1408 sąrašas).

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo liepos iki lapkričio; Europoje rudenį, netgi iki gruodžio.

Su kuo galima supainioti?

• Gomphidius maculatus (dėmėtoji rudmėstėlė) — Auga po maumedžiais; kepurėlės minkštimas ochrinis iki rusvai mėsingos, padengtas tamsiai rudomis dėmėmis.
• Chroogomphus helveticus (šveicarinė rudmėstėlė) — Negleivus; vaisiakūnis oranžinai rudas iki rožinės-violetinės.
• Chroogomphus rutilus (variaspalvė geltonpėdė) — Negleivus; kepurėlė rausvai ruda.
• Suillus luteus (kazlėkas) — Rusvus egzempliorius galima supainioti iš tolo, tačiau kazlėkas po kepurėle turi vamzdelius ir poras, o gličioji geltonpėdė turi lakštelius.
• Hygrophorus hypothejus (vėlyvoji guotė) — Auga panašioje buveinėje, tačiau turi geltonus lakštelius, kurie neatsiskiria nuo kepurėlės.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje gličioji gleiviabudė yra plačiai paplitęs grybas, kurį galima dažnai sutikti visos šalies spygliuočių miškuose, ypač po senomis eglėmis tarp samanų ir mėlynių.
• Dėl storo gleivių sluoksnio ir panašios spalvos kepurėlės Lietuvos grybautojai šį grybą iš viršaus neretai supainioja su kazlėkais, nors gleiviabudė turi retus lakštelius, o ne vamzdelius.
• Skirtingai nei kai kuriose kaimyninėse šalyse, Lietuvoje gličioji gleiviabudė nėra įtraukta į Raudonąją knygą ir neturi jokio teisinio apsaugos statuso, nes šalyje auga gausiai.