Gymnopilus junonius

Aprašymas

Gymnopilus junonius yra didelis, geltonai oranžinis arba rūdžių rudumo grybas su sausa kepurėle, apaugusia rudais žvyneliais, paprastai 6–15 cm skersmens (kartais daug didesnis). Jis turi priaugtinius lakštelius, gelsvus, vėliau rūdžių rudumo, ir ilgą, geltoną kotą su patvariu žiedu. Trama geltona, malonaus kvapo, bet kartaus skonio.

Auga nuo liepos iki spalio mėnesio kupetomis ant kamienų, kelmų ir pūvančios medienos, ypač beržų, pušų ir ąžuolų. Lenkijoje jis yra retas.

Senesnius ir mažesni egzempliorius galima supainioti su žvynuotąja skujagalve arba kelmučiais. Jei nesate tikri dėl rūšies, grybo nerinkite ir nevalgykite.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 5–30 cm (kai kuriuose aprašymuose nurodoma 6–15 cm). Jaunas – bandelės formos ir aksominis, vėliau iškiliapusis, galiausiai išsiskleidęs. Spalva geltonai ochrinė, geltonai rūda, rausva, rudiškai oranžinė (jaunų – ryškiai geltonai oranžinė, senesnių – oranžiniškai ruda iki raudonai rudos). Paviršius sausas, apaugęs įaugusiais rudais žvyneliais.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai vidutiniškai tankūs, priaugtiniai arba šiek tiek nuaugtiniai su dantuku; iš pradžių kreminiai, vėliau šviesiai geltonai rudi, galiausiai rūdžių rudumo.

Kotas

Aukštis 8–20 cm (pagal kai kuriuos aprašymus 5–25 cm), storis 1–3 cm (pagal kai kuriuos aprašymus iki 5 cm), cilindriškas iki verpstiško, apačioje storėjantis ir dažnai įsišaknijantis. Rinkis gana patvarus (pagal kai kuriuos aprašymus trapus, pabarstytas rūdžių oranžinėmis sporomis). Virš rinkio lygus, pabarstytas; po rinkiu apaugęs smulkiomis rudomis fibrilėmis ir šererėtais plaukeliais. Spalva šviesiai geltona, link pagrindo tamsėjanti iki raudonai rudos.

Minkštimas

Tvirta, geltona. Kvapas malonus, grybų (pagal kai kuriuos aprašymus švelnus); skonas kartus – jo negalima ragauti; neragaukite šio ar bet kurio kito įtartino grybo tramose. Su KOH paraudonuoja, o po terminio apdorojimo pabaigų pažaliuoja; pamėlynuoja (nors mažesni egzemplioriai kartais šiek tiek pakeičia spalvą).

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas rūdžių rudumo. Sporos rūdžių oranžinės, elipsiškos, šiurkščios, 7–15 × 4,6–6 µm.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas, augantis kupetomis (nuo kelių iki keliolikos vaisiakūnių), rečiau po vieną, ant kamienų, kelmų, pūvančios medienos ir medžių pagrinde, ypač beržų, pušų ir ąžuolų (lapuočių ir spygliuočių medienos); dažniausias drėgnose žemumų vietose prie upių.

Paplitimas. Paplitęs Europoje; taip pat Japonijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Amerikoje. Jo radimvietės Šiaurės Amerikoje yra ginčytinos: vieni aprašymai jas pateikia, kiti teigia, kad rūšis ten neauga ir kad panašūs grybai yra klaidingai nustatomi. Vidurio Europoje auga retai, Lenkijoje yra retas. Lenkijoje teisiškai nesaugomas.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo liepos iki spalio mėnesio.

Su kuo galima supainioti?

• Pholiota squarrosa (žvynuotoji skujagalvė) — Su juo galima supainioti senesnius ir mažus Gymnopilus junonius egzempliorius; jis išsiskiria didesniu dydžiu, spalva ir žiedu ant koto. Išsamūs skirtumai: duomenų nėra.
• Armillaria mellea (paprastasis kelmutis) — Kartais supainiojamas; išsamūs skirtumai: duomenų nėra.
• Omphalotus olivascens — Panaši, nuodinga, bioliuminescencinė rūšis iš Šiaurės Amerikos; išsamūs skirtumai: duomenų nėra.
• Gymnopilus ventricosus, G. luteus, G. subspectabilis — Kartais supainiojami; G. luteus ir G. subspectabilis sudėtyje turi psilocibino, G. ventricosus – ne. Išsamūs skirtumai: duomenų nėra.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje didžioji karteklė yra reta grybų rūšis, dažniausiai aptinkama senuose lapuočių ir mišriuose miškuose ant pūvančios ąžuolų bei beržų medienos.
• Dėl polinkio augti dideliais kuokštais ant kelmų ir kamienų, Lietuvos miškuose šis grybas kartais gali būti supainiotas su kelmučiais ar skujagalvėmis.