Armillaria mellea

Aprašymas

Paprastasis kelmutis formuoja didelius vaisiakūnių telkinius ant medienos su medaus geltonumo iki alyvuogiškai rudomis kepurėlėmis (3–13 cm), apaugusiais smulkiais tamsesniais žvyneliais, tankiausiais centre. Lakšteliai balsvi, vėliau balkšvai rausvi, o ant liekno, lenkto koto yra platus plėviškas žiedas su aukso geltonumo, plaukuota apatine puse. Gretimų grybų kotai suauga tarpusavyje, o trama yra balta ir nekeičia spalvos.

Jis auga daugiausia nuo rugsėjo iki lapkričio, telkiniais, ant medžių kamienų, kelmų ir šaknų, taip pat soduose ir sodybose. Jis yra pavojingas medžių parazitas: jis sukelia kelmučių šaknų puvinį ir gali sunaikinti medį. Kartais vaisiakūniai auga iš po žeme paslėptų šaknų ir atrodo, kad auga tiesiai iš dirvožemio.

Žalias arba nepakankamai išvirtas gali būti nuodingas. Jaunos kepurėlės renkamos, o kietas, plaušuotas kotas paprastai išmetamas. Jis lengvai supainiojamas su puokštine kelmabude, o kiti pavojingi grybai taip pat auga ant medienos, todėl rinkite tik tuos egzempliorius, kuriuos atpažįstate su tikrumu.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 3–15 cm (aprašymuose pateikiami skirtingi diapazonai). Jauni pusrutuliški arba išgaubti, vėliau plokšti, dažnai su žemu gūbreliu, su amžiumi kartais šiek tiek įdubę; kraštas lankstus, kai subrendęs. Spalva medaus geltonumo, medaus ruda arba alyvškai geltona, vėliau alyvškai ruda iki tamsiai rausvai rudos; išvaizda gana kintama. Paviršius padengtas smulkiais rausvai rudais, rudais arba juosvais žvyneliais, tankiausiais ir tamsiausiais centre; senuose egzemplioriuose žvyneliai išnyksta ir kepurėlė yra plika. Drėgna kepurėlė gali būti lipni.

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai ploni, iš pradžių balsvi, vėliau balkšvai rausvi arba gelsvi su rusvomis dėmėmis, nusileidžiantys kotu arba prisitvirtinę stačiu kampu (kartais aprašomi kaip plati ir gana tolimi).

Kotas

Aukštis 5–20 cm, storis 0,5–3,5 cm (aprašymuose pateikiami skirtingi diapazonai); lieknas, cilindrinis, dažnai sulenktas, šviesesnis viršuje, gelsvesnis žemyn, medaus rusvas iki juodai rusvo, išplatėjęs ties pagrindu, šiurkštus ir tamsesnis. Gretimų vaisiakūnių kotai dažnai suauga į telkinius. Žiedas platus, plėviškas, pastovus, aukso geltonumo, su geltonomis skaidulomis apatinėje pusėje; jaunose vaisiakūniuose jis sudaro baltą dalinį apvalkalą, saugantį lakštelius. Su amžiumi kotas tampa tuščiaviduris.

Minkštimas

Balsva, šviesiai kūno spalvos, pjaunant nekeičia spalvos. Jaunuose vaisiakūniuose minkšta ir mėsinga, senuose – kieta ir plaušuota, ypač kote. Kvapas silpnas, malonus (lyginant su Camembert tipo sūriu); skonis apibūdinamas kaip iš pradžių švelnus su aštru poskoniu. Žalios mėsos negalima ragauti; žalias arba nepakankamai išvirta gali būti kenksmingas.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas baltas. Sporos elipsiškos, lygios, neamiloidinės, su ryškia atauga pagrinde; dydis 6–9 × 5–7 µm (aprašymuose pateikiami skirtingi diapazonai).

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas ir medžių parazitas: puola tiek negyvą, tiek gyvą medieną, sukeldamas kelminių budžių šaknų puvinį ir baltąjį medienos puvinį. Auga ant kamienų, kelmų, šakų ir šaknų, daugiausia lapuočių medžių, bet taip pat užkrečia spygliuočius (ypač jaunus pušų ir eglių medynus), taip pat sodus, vynuogynus ir daržus. Užkrečia medžius rizomorfais, augančiais per dirvožemį (iki maždaug 1 m per metus). Jis taip pat kartais yra šeimininkas kitiems grybams; aprašytas antrinis Entoloma abortivum parazitizmas ant jo vaisiakūnių.

Paplitimas. Šiaurinio pusrutulio vidutinio klimato zona; pagal kai kuriuos aprašymus visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą ir Pietų Ameriką. Dažnas Lenkijoje. Vaisiakūniai auga telkiniais, dažnai gausiai, miškuose, parkuose, soduose ir sodybose. Nėra teisiškai saugomas Lenkijoje; įtrauktas į prekybai patvirtintų grybų sąrašą (Sveikatos apsaugos ministerija, 34 punktas).

Vaisiakūnių formavimasis. Dažniausiai nuo rugsėjo iki lapkričio, kartais jau nuo rugpjūčio pradžios.

Su kuo galima supainioti?

• Hypholoma fasciculare (puokštinė kelmabudė) — Laikoma nuodinga ir supainiojama nepatyrusių grybautojų. Taip pat auga telkiniais ant medienos, bet neturi nuolatinio plėviško žiedo; kiti skirtumai – duomenų nėra.
• Armillaria ostoyae (tamsusis kelmutis) — Auga tik ant spygliuočių, kepurėlė su ryškiomis skaidulomis.
• Armillaria tabescens (bežiedis kelmutis) — Neturi žiedo ant koto; retas Lenkijoje.
• Galerina marginata (eglinė kūgiabudė) — Nėra aplanke. Mirtinai nuodinga rūšis, auganti ant medienos, randama tarp kelmučių; skirtumus žiūrėkite tikrinimo pastabose.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje šis grybas turi taiklų liaudišką pavadinimą „kelmutis“, kuris kilo iš jo įpročio dygti tankiomis kupetomis tiesiai ant medžių kelmų ir šaknų.
• Nors Lietuvos miškuose paprastasis kelmutis yra plačiai paplitęs ir nėra saugomas, šalies miškininkai jį vertina kaip pavojingą parazitą, sukeliantį medžių šaknų baltąjį puvinį.
• Lietuvos gamtoje šie grybai dėl panašios augavietės kartais supainiojami su kitomis ant pūvančios medienos augančiomis rūšimis, pavyzdžiui, sierageltonėmis kelmiukėmis.