Hygrophoropsis aurantiaca

Aprašymas

Netikroji voveraitė yra piltuvėlio formos 2–7 cm skersmens kepurėle, geltona, nuo oranžinės iki raudonai oranžinės, su sausu, švelniai veltinišku paviršiumi. Apačioje ji turi plonus, tankius, pakartotinai šakotus lakštelius oranžiniais atspalviais, nuaugančiais kotu. Kotas plonas, pamate tamsesnis, o trama minkšta, be abrikosų kvapo.

Ji auga daugiausia nuo rugsėjo iki lapkričio mėnesio spygliuočių ir mišriuose miškuose, ant humuso, spyglių ir ne gyvos medienos, po eglėmis, bukais ir pušimis, taip pat ant medžio drožlių soduose. Jos aptinkamos pavieniui arba grupėmis.

Ji kartais painiojama su voveraite. Voveraitė turi klostes vietoje plonų lakštelių, blyškesnę spalvą ir abrikosų kvapą. Netikroji voveraitė yra nevalgoma ir gali sukelti skrandžio sutrikimus, nors kai kurie žmonės ją laiko nekenksminga. Nerenkite jos maistui.

Atpažinimo požymiai

Kepurė

Skersmuo 2–7 cm (aprašuose taip pat nurodoma 2–10 cm). Jaunystėje plonatraomė, iškili su užsivertusiu kraštu, gelsvai ruda; vėliau centre piltuvėliška, su susiraukšlėjusiu arba užlenktu kraštu. Spalva nuo geltonos per oranžinai geltoną ir oranžinę iki raudonai oranžinės. Paviršius sausas, šiek tiek matinio atspalvio, švelniai veltiniškas (pūkuotas).

Himenoforas (kepurės apačia)

Lakšteliai ploni, tankūs, pakartotinai šakoti, nuaugantys kotu, kartais banguoti; oranžinai geltoni arba oranžiniai, paprastai intensyvesni nei kepurėlė. Tai ne klostės kaip voveraitėje, o tikri lakšteliai.

Kotas

Aukštis 3–5 cm (aprašuose taip pat nurodoma 1,5–8 cm), storis 3–10 mm, cilicindrinis apačioje, platėjantis kūgiškai į viršų ir tolygiai pereinantis į kepurėlę; dažnai ekscentriškas. Jaunų egzempliorių kietas, senesnių tuščiaviduris. Spalva kaip lakštelių, pamate juosva arba rusva, paviršius veltiniškas. Žiedo nėra.

Minkštimas

Baltos, kreminės iki gelsvos (pagal kai kuriuos aprašus iki auksinio oranžinės), minkštos ir sultingos. Kvapas ir skonis švelnūs arba neaiškūs, kartoko rūgštumo (kai kurie aprašai: blankūs arba nemalonūs, žemiški). Nėra valgomai voveraitei būdingo abrikosų kvapo. Neragaukite jos.

Sporų atspaudas ir sporos

Sporų atspaudas nuo baltos iki šviesiai geltonos arba kreminės. Sporos elipsiškos, lygios, 5,5–7 × 4–4,5 µm (aprašuose nurodomi skirtingi intervalai); su amžiumi sienelės storėja, dekstrinoidinės Melzerio reagente (raudonai rudos), cianofilinės.

Buveinė ir paplitimas

Ekologija. Saprotrofas ant miško paklodės ir ne gyvos medienos, sukeliantis medienos rudąjį puvinį. Auga spygliuočių ir mišriuose miškuose (po eglėmis, bukais, pušimis), viržynuose, ant spyglių, lapų ir medienos atliekų humuso, ant medžio drožlių soduose, degvietėse. Ji išskiria didelius kiekius oksalo rūgšties, kuri veikia humuso sluoksnio dūlėjimą ir maistinių medžiagų srautą.

Paplitimas. Paplitusi: Europa, Šiaurės, Centrinė ir Pietų Amerika, šiaurinė Azija, Australija, Naujoji Zelandija. Lenkijoje ji auga spygliuočių ir mišriuose miškuose (pavieniui arba grupėmis, kartais gausiai). Lenkijoje teisiškai saugoma nėra.

Vaisiakūnių formavimasis. Nuo rugsėjo iki lapkričio; Šiaurės Amerikoje rytuose nuo liepos iki spalio.

Su kuo galima supainioti?

• Cantharellus cibarius (voveraitė) — Voveraitė turi klostes vietoje tikrų lakštelių, blyškesnę spalvą, storesnį kotą, tvirtesnę tramą ir abrikosų kvapą. Netikroji voveraitė turi tankesnius, šakotus lakštelius, tamsesnę, labiau oranžinę spalvą, plonesnį kotą su tamsiu pamatu ir minkštą, ploną tramą.
• Cantharellus friesii (oranžinė voveraitė) — Nurodoma kaip panaši; išsamūs skirtumai – duomenų nėra.
• Omphalotus spp. (omfalotas) — Nuodingos; jos turi tiesius, nešakotus lakštelius.
• Chrysomphalina chrysophylla, Aphroditeola olida, Haasiella splendidissima — Lakšteliai nešakoti; A. olida turi mažesnius, rausvus vaisiakūnius ir salstelėjusį kvapą, H. splendidissima – rožinį sporų atspaudą.

Niekada nepasikliauk vienu požymiu. Jei nesi tikras – neskink; parodyk grybą kvalifikuotam grybų ekspertui.

Įdomūs faktai

• Lietuvoje ši rūšis liaudyje ir moksle vadinama netikrąja voveraite, nes dėl panašios piltuvėlio formos kepurėlės bei oranžinio atspalvio grybautojai ją neretai supainioja su tikrąja voveraite.
• Šis grybas yra plačiai paplitęs visoje Lietuvoje ir ypač dažnai aptinkamas Dzūkijos bei kitų regionų spygliuočių miškuose ant spyglių paklotės ar trūnijančios medienos.
• Netikroji voveraitė nėra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą ir neturi specialaus teisinės apsaugos statuso, kadangi šalies miškuose jos populiacija yra gausi bei stabili.